Apie tėvą

Kakta nuo žiūrėjimo į saulę išsivagojo,   
  it tariamo artojo, kuris dainuodamas suaria dirvą prieš sėją.
Ir šypsos, tai vargo nemačiusiai saulei, juoko duobutėmis pabrėždamas meilę.
Ir paslėpdamas dantis, kurie cizų dūmuose ilgą laiką bujoję suvešėjo pienėmis.
Dar kaklo veninius intakus ir ištakus, giliai įrėžusius vagą probėgšniais atkuriu,   
  žiūrėdamas Nemunan.   
  Tokį menu tėvą.

Mano sąnariai lūžta skaičiuojant kiek kartų žydėjo pienės,    
O lango stiklas, rodos, subėgo ties palange,
  Su paskutiniu dūmu, kuriuo save žudau.
Bežiūrint nustojo tekėti prieš vagą kraujas gyslose, o širdį kažkas užčiaupė.
Net dabar galėčiau išpūsti iš atminties šalnos išaižyto ryto nudažytus žandus,    kuriuos jis turėjo.

Nors prisipažinsiu, tau tik tiek, kad bijau, kad labai bijau,
Pats nepavirsti į susiraukšlėjusį obuolį rudenį.
Bijau tau, mažut, palikt, šio cigarečių dūmuose paskendusio savo gyvenimo palikimo, šios metamorfozės.
Juk obuolys nuo obels netoli rieda.  

Atleisk, kad mane turėjai už tėvą.