Trijulės sumanymas

28.

      J. (jotas) neskubėjo reikšti emocijų. Kaip dažniausia ir šį kartą, išklausydamas A ir B, buvo susikaupęs, ramus, kantrus. Tačiau idėja atkurti ištuštėjusios sodybos, pirmiausia - jos namo gyvenimą, jam irgi atrodžiusi verta dėmesio. Tik niekaip negebėjo apčiuopti galvoje minties, kuri pakuštėtų, o kaipgi tai padaryti.
    - Be vaidinimo neapsieisime, - pagaliau tarė.
    - Baik, J. (jotai)! Čia ne tas atvejis, kad galėtume vaidinti. Publika mieliau norės  pažiūrėti, kaip serga ponas Ypata. Smagiausia jai būtų, kad net numirtų, - kritiškai kolegos pasiūlymą vertino raidė A.
    - O kodėl, sesul, sakai -„baik“? Ir mirtį galima vaidinti. Ypatos mirtį. Kas neis – tegu neateis. Bet manau, kad Ypatai irgi bus smagu pažiūrėti, kaip jis miršta. Kita vertus, pats yra stebuklų meistras. Nenorės patikėti, kad atsirado galybė jam panaši. Na, gal ne galybė, - suabejojo savo teiginiu raidė B. – Gal ne galybė, betgi galime būti konkurentai jam bent scenoje.
    - Manai, kad kažkas ryžtųsi vaidinti Ypatą. Ir netgi ne jį, o jo lavoną. Atsiprašau. Aš – ne. Į mane vilčių nedėkite. Kategoriškai atsisakau, - ryžtingai pareiškė J. (jotas).
    - Teks. O ką daryti? Ypata  - ne d'Artanjanas. Aš jo suvaidinti nepajėgsiu, - pasakė B. Patylėjo ir vėl: - Bet ir tokiu atveju turėtų būti kažkokia išeitis. Galvokime. Tai labai svarbu. Netgi svarbiau, negu iki šiol  buvo manyta. Kodėl mums nepasitelkus į paramą dziedulio Šventosios? Sakė, kad ji mus jau pažįsta iš užrašų „Teisybės visi bijosi“.
    - Neskubėkime, panelės. Pasverkime savo galimybes. Jeigu jau reikėtų paramos,  gal patogiau prašyti Astės. Ji tokia, na, dar labai vaikiška. Jai viskas įdomu ir atrodo labai reikalinga. Beje, stop! Stop, mergaitės! - sukluso savo kalbai  J. (jotas): - Astė  puikiai piešia. Ar supratote apie ką aš! Štai jums ir išeitis. Sako, drąsiems ir Dievas  padeda, o ryžtingiems – taip pat.
    - J. (jotai), ką  tokio sudūmojai?
    - Galvokit. Aš gi sakau, kad Astė puikiai piešia.
    - Taip. Ji piešia puikia. Beje, ji ir patį nupiešta. Priekaištaujame dzieduliui, kad atsiminti negali, o savęs nematome. Ir dziedulis, beje, moka piešti. Tai jis Astę piešė.  E, vaikai, vaikai! Ką  jūs darytumėte be manęs, - linksmai nusiteikė J. (jotas), pabėręs žiupsnelį sąmojo. Ir jau nenorėdamas tokiems dalykams gaišti laiko: - Reikia sudėlioti, kaip ką veikti. Va, durys užrakintos, spyna kabo. Bet  mums tai ne kliūtis. Eime. Į pirkios vidų eime.

    Po minutės kitos trijulė suėjo į tuščią namą. Nors birželis ir dangus nutviekstas saulės, bet čia pro aptemdytus, dulkėmis apsėdusius langus šviesa praeina vangiai. Nėra šeimininko, nėra ir gyvenimo. Dulkės irgi ne visos sutūpę, sugulę. Dalis jų pakibo erdvėje ir puikiai matyti, kaip įstrigusioje saulės spindulių puokštėje jos sukaliojas, skraido, blizga.

    - Sausai kosintiems žmonėms gydytojai pataria valgyti bananus. Tačiau įspėja, kad prieš valgį nereikėtų jų valgyti, kadangi jie pilvą pučia, - kažkodėl pasakė J. (jotas) ir prisėdo ant slenksčio priešais didelio pečiaus didelę kaktą, kuri susiaurėjusi, prie lubų pavirsta kaminu, išsliuogia pro jas ir sustoja viršum stogo.
    - O čia ir žmogumi  būti pavojinga. Jam reikia kvėpuot. Negi dulkėmis?
    Nuo sienos iš įrėmintų nuotraukų žiūri Vincentas, Stefanija, Vytautas - tėvas, motina, sūnus.
    -Nuo čia ir pradedu, -jau valydama dulkes nuo rėmų ir stiklų pasakė raidė A.
    Paskui vėl pakabino portretus ant sienos jų vietose.
    - Kažin, kur jie dabar? O gal ši tuštuma ir yra jų būtis...
    - Mažiau filosofuok. Nebūk dziedulis.
    - Štai čia jie paskutinį kartą gulėjo. Jau to nežinodami. Kitų paguldyti. Pirmiausia Vincentas, po kelių metų Stefanija. Vincui išėjus, gyveno viena ir... irgi iki kol atsigulė čia. O Vytauto mirties šie namai nematė, - pasakė raidė A ir J. (jotui): - Nesėdėk ant slenksčio. Gal jie nori išeiti. Gal kitiems reikia pas juos ateiti.
    J. (jotas) paklusniai atsikėlė nuo slenksčio, prisidedamas prie namų tvarkymo. Tačiau, matyt, mintys apie tai sukosi jo galvoje, nes po kurio laiko:
    - Taip, dziedulis bijosi. Bent taip sako, kad bijosi gyventi čia. Bet neįsivaizduoju, kaip jaučiais jo tėvai Vincentas su Stefanija ir brolis Vytautas. Antai, prie tvoros jau kiek dienų, kai karieta, o ten jų sūnus, brolis. Kai pakabino spyną ant durų, taip ir kabo. Ė, gal geriau apie tai negalvoti, - solidžiai mostelėjo ranka. -  Bet dzieduliui, manau, vertėtų apie tai pamąstyti.
    - Dirbk!
    Greitai pirkia prisipildė šviesos. Galima patikėti, kad dulkės sugeria, absorbuoja šviesą ir ten, kur jų daug, šviesos daug nebūna. Trijulė mokėjo dirbti ir jautė ką kur geriausia padėti žmogaus buityje. Vienas atsikvėpė, kitas, trečias  ir tai reiškė, kad žmogus čia gali drąsiai kvėpuoti ir nereikia poetei  jaudintis, kad uždus.  Lyg taip – ne taip:
          Oro  daugiau!
          Kad ir su smogu.
          Aš tik žmogus- kvėpuoju...

    Atėjo eilė rūpestėliui, kaip trijulei gauti  Astės paramą: kad ateitų ir nupieštų Ypatą, kur gulėjo Vincentas.

          Išeina Vincas.
          Šklėriai lydi.
          O kryžius nulydėjęs,
          Pasiliko TEN –
          Tai bent šalis!
          Dievo žodžiu,
          Žvaigždynais pasipuošus -
          Neišdidi
          Ir paslaugi -
          Neieškai jos
          Pati suras...

    - Noriu atsiminti  Vidinio eilėrašti, bet..
    - Geriau įsiklausyk ir nebus „bet“.  Jeigu jis ko vertas, taigi eilėraštis - atsiminsi, - pasakė raidė A, o B jau ne savo žodžiais ir mėgdžiodama Ypatą, pasakojantį apie antikos laikų savo bičiulį Seneką:
„Patikėk, mielas Liucilijau, iš tiesų  yra taip, kaip rašau: dalį laiko iš mūsų išplėšia, dalį atima, dalis dingsta savaime. “

(Iš „Laikas atsiminti“)