Poema apie svajonių kalną. I dalis

Per akimirką viskas sudužo:
Buvo deimanto kalnas trapus.
Jo viršūnėj žydėjo svajonė...
Nepasiekiamas liko dangus.

---
Sutikau kažkada aš išminčių,
Kurs kalbėjo šaltinio balsu.
Sakė jis – stovi kalnas už miško
Ir už jūrų plačių septynių.

Jo viršūnėj, kur remia padangę,
Skleidžias žiedas be galo taurus.
Vaivorykšte spindi jis saulėj,
Mėnuo nušviečia jį sidabru.

O tas žiedas, atidžiai klausyki! –
Stebuklingas yra: kas palies
Žiedlapėlį jo vieną bent sykį,
Tam atvertas bus visas dangus.

Bet tas kalnas – slidus, stačiašlaitis,
Ir apjuostas gilia bedugne.
Stiklo kalnas, skelveldrom nusėtas
Ir slidžiais akmenim kruvinais.

Jeigu kopsi, paslysi ne kartą.
Nei nakty, nei dienoj nemiegosi.
Pjaustys stiklas rankas iki kraujo,
Bet kentėsi – nukristi bijosi.

Kelias atviras. Sieki viršūnės.
Betgi lengva nebus, tu žinok!
Skausmo šmėklos virš vargo bedugnės
Tau ne kartą ten kelią pastos.

Jei netyčia pažvelgęs per petį,
Pamatysi kraupias jų akis,
Neištrūksi  - į stiklą pavirsi,
Amžinybei, vardu neviltis.