tas kvapas...

Tu visa kvepi ramunėlėmis.
Taip pat, kaip močiutės virtuvė, kai ji savo apvaliame, auksu žvilgančiame arbatinuke užplikydavo arbatos iš 99 žiedelių. Kodėl tiek? Nežinau.  Nes paklausta ji tik juokdavosi ir sakydavo, kad gyventi reikia nei per daug, nei per mažai: „Kai  žmogus nuvysta per anksti, jis nespėja pajusti, kokia daugybė daiktų kvepia ramunėlėmis;  jei gyvena labai ilgai, jis praranda uoslę ir remiasi tik atmintim. Bet juk ji - tik šulinys, kuriame vanduo vis senka ir senka...”
Tavo plaukai kaip ramunių laukas...
Sakai, jie raudoni? O tu užsimerk ir įsivaizduok žiedus, nutviekstus besileidžiančios vasaros saulės.
Nesugebi?
Tada dar neik su manimi. Tik gerk arbatą tol, kol pajusi jos tikrąjį skonį.