Pradas

Daugybė, begalė valandų, dienų ir metų negalėjo to pakeisti. Kai negali gyventi su savim, negali gyventi su niekuo. Keista, kai žmogus yra liūdnas ar mato kažką kitaip, jam paskiriamas psichiatras. Niekada nesupratau psichologinio gydimo prasmės, juk jei žmogus mato kažką kitaip, nereiškia, kad jis tai mato neteisingai. Vis galvodavau, kad pati visuomenė atima iš savęs pažangumą, nes kitokį mastymą laiko liga. Visada stebėjausi ir savo rūpesčiu dėl visuomeninių problemų, juokinga ir tai, kad radęs vieną ar kitą išeitį visuomenei, niekada pats savo minčių, rastų sprendimų nesilaikydavau. Gal tiesiog mintys apie visuomenę man padėjo galvoti ne apie savo, o kitų problemas. Taip natūraliai tapau moksleivių parlamento nariu, vėliau –   politikos mokslų studentu.

Ir visgi mano pradas labai komplikavo mano gyvenimą. Būdavo dienų, savaičių, net mėnesių, kada nedarydavau nieko, tiesiog gulėdavau lovoje, o bet kokia veikla man atrodė beprasmė. Kai tai pradėjo kelti grėsmę mano „ateičiai“ (studijoms), mama mane užrašė pas psichiatrą. Ji buvo ne ką mažiau keista už mane. Kai vaikas paklausia mamos iš kur jis atsirado, kokia dar mamytė galėtų atsakyti, kad ją išprievartavo toks dėdė, taip ji pastojo ir tada žlugo jos gyvenimas? Mat vieniša mama yra labai nepatraukli ir taip aš sugrioviau visą jos gyvenimą (bent ji leido man taip suprasti). Pamenu, kaip ji gerdavo daugybę vaistų, maišydavo juos su alkoholiu ir tapdavo labai keista ar kartais net miegodavo kokias tris paras. Tiesa ji turėjo ir kitą pusę, dažnai ji labai užsidegdavo įvairiausiomis mintimis. Taip vienos jos verslo idėjos dėka mama man galėjo suteikti daug materialių dalykų. Tada ji atrodydavo kaip koks Julijus Cezaris, ji uždegdavo aplinkinius savo įtaiga, niekas ja neabejodavo, o jos žodžiai ne tik, kad nekėlė jokių abejonių, bet ir buvo nepaprastai vertingi aplinkiniams. Tiesa dažnesnis būdavo atvirkštinis variantas, kuomet rodėsi, jog viso pasaulio našta sukrauta ant jos pečių. Aprašydamas jos priklausomybę nuo vaistų, jos abejingumą ir bedvasiškumą tapau rašinėlių konkurso prieš narkotikus laureatu. Mama manimi labai didžiavosi, gal ji tiesiog man nemeluodavo ir todėl buvo labai keista, lyginant su kitom mamytėm.

–  Laba diena, Andriau. Ar tu žinai, kodėl esi čia?

Susitikimas su psichiatru man iškarto tapo labai nemalonus. Negaliu pakęsti, kai žmonės lenda man į galvą. Jis manęs paklausė taip, tarsi kažkokie ne tokie žmonės patenka į tokias siaubingas vietas, kaip tamstos kabinetas. Atsakiau ironiškai:

–   Taip, be abejo, mano mama pergyvena dėl mano sveikatos, o jai tai labai kenkia. Tada ji pradeda didinti vaistų dozes, kurias jūs jai skiriat, jei ji to nepadaro, ją apima psichozė. Taigi savo mamos sveikatos labui nusprendžiau čia ateiti.

– Žinai, tavo mama man minėjo, kad ji jaučia, jog tu jautiesi blogai dėl savo tėčio, dėl to kaip tu atsiradai šiame pasaulyje, manau būtų naudinga tai aptarti. Tu juk supranti, kad tai ne tavo kaltė? Juk žinai, kad už mamos kančias atsakingas tavo tėvas ir tai visiškai nesusiję su tavimi?

Mes kalbėjomės dar ilgai. Keistas raminantis psichiatro balsas mane tarsi užbūrė, man net sunku atsiminti, apie ką konkrečiai mes kalbėjom. Nežinau net ar taip buvo, bet rodos, kad jis man uždavinėjo tuos pačius klausimus begalę kartų. Išėjus iš jo kabineto mane apėmė labai keistas jausmas. Negalėjau jo apibūdint, niekada nejaučiau nieko panašaus. Tie jausmai mane gąsdino, todėl į kitus mūsų susitikimus neatėjau. Bet visgi net ir vienas pokalbis šį tą pakeitė. Viduje aš radau vidinės drąsos ir nors ankščiau niekada nenorėjau žinoti kas mano tėvas, nuo tada tryškau noru jį pamatyti. Tie mano jausmai man atrodė nenatūralūs, tai buvo pirmas kartas, kada pastebėjau, jog esu labai panašus į savo mamą. Visgi mintys apie mano tėvą buvo stipresnės už mane. Aš tiesiog degiau noru jį pamatyti, tas keistas noras, rodos, valdė mane.

Rasti tėvą buvo visai nesunku. Jo vardas ir pavardė buvo mano gimimo liudijime. Pamenu, kaip pradinėse klasėse mama meluodavo, kad ji vedusi, o tėčio nebuvimą paaiškindavo jo darbo užimtumu. Įsivaizdavau tūkstantį jo veidų dar nuo pat vaikystės, bet tai, ką pamačiau, nebuvo nieko panašaus į tai ko tikėjausi. Jis gyveno mažame, vieno kambariuko bute, viskas kas buvo jame buvo mažiausiai dvidešimties metų senumo, kambaryje sklido bjaurus kvapas, tai buvo siaubingiausias būstas, kokiame tik esu buvęs. O jis... Jis buvo gležnas gyvybės likutis. Samdyta jo slaugytoja man paaiškino, kad jis kenčia nuo AIDS, jau dešimt metų. Jo imuninė sistema buvo du kartus blogesnė už kūdikio, jis buvo du kartus silpnesnis už kūdikį. Jaučiausi be galo tvirtai:

– Labas, kaip laikaisi?

– Man nereikia jokio Dievo žodžio, ačiū. Kas tave čia įleido? Amelija!

– Būk gera išvesk jį.

– Pasakiau Amelijai, kad tu mano tėvas. Ji išėjo mums nupirkti kavos.

– Aš neturiu sūnaus, prašau, ar tu gali tiesiog išeiti? Aš jaučiuosi nesaugiai.

– O kaip Jūratė Brazdeikytė? Ta, kurią tu išnaudojai?

Jis pradėjo kvatoti. Jau skausmo pervertas veidas nusišypsojo, rodės, kad jis grįžo dvidešimt metų atgal.

–   Ta kekšė? Vargšeli, ji tavo mama? Patikėk, tavo šansai rasti savo tėvą tokie patys kaip ir man pasveikti!

Kaip degiau noru pamatyti savo tėvą, taip tada degiau noru jį užtildyti. Tvirtai, abiem rankom pradėjau spausti jo kaklą. Jis praktiškai negalėjo pasipriešinti, jaučiau tokią galią. Jutau, ko gero, pirmą kartą gyvenime, kad aš pats valdau save, kad galiu daryti ką tinkamas. Jo išsprogusios kupinos baimės akys teikė man malonumą. Pirmą kartą pasijutau kitoks, ne todėl, kad esu keistas, o todėl, kad esu galingesnis. Kaip man patiko tas jausmas...

Savaitgalį grįžau pas mamą. Mes gėrėm konjaką ir žiūrėjom žinias. Pranešė, kad buvo pasmaugtas vyras savo bute. Tiesa, niekas neminėjo jokios jį prižiūrėjusios slaugės. Ši naujiena kiek išardė mano ir mamos jaustą artumą sėdint kartu, mes nuolatos maloniai leisdavom laiką, turbūt todėl, kad buvom vieninteliai panašūs žmonės šitam pasaulyje. Tas nejaukumas man nepatiko. Nusprendžiau, kad reikia jį sugriauti:

– Mama, ar aš apsikrėtęs ŽIV?

Ji ilgai žiūrėjo į mane, po truputį jos akyse pradėjo kauptis ašaros.

– Ne, Andriau... Tavo tėvas... Jis... Tai buvo... Psichiatras sakė, kad mūsų problemos labai panašios, bet aš...

Daug kartų mačiau savo mamą be galo liūdną, maniakišką ir labai laimingą, bet niekada nemačiau jos tokios bejėgės. Apkabinau mamą ir tvirtai jai pasakiau:

– Mano tėvas? Mama, aš neturiu tėvo, turiu tik tave. Nesijaudink dėl manęs, man sekasi puikiai.

Ji kiek nusiramino ir nuėjo miegoti. Aš atsiguliau šalia, tiesa, nemiegojau nė akimirkos. Tą naktį supratau kokie su mama esam artimi, daug artimesni, nei aš galvojau.

Mokslus baigiau su pagyrimu.