Šiais laikais, kai vis labiau skubame gyventi, išnaudot savo galimybes kilt karjeros laiptais, lipt per kitų galvas, paskest masiniame kiče, žmonės pamiršta pagrindinęs vertybęs: jausmus, meilę, atjautą, nuoširdumą, dvasiškumą, morališkumą, empatija. Vertybės imtos laikyti banaliomis, nereikalingomis, bet tik tūštybių mugėje gyvenančio žmogaus sąmonėje. Vis labiau žmogų kankina modernistinio pasaulio butaforijos, iškreiptas grožio ir jausmų suvokimas ar jo visiškas nebuvimas. Skatinamas visuotinis atbukimas pamirštant visas vertybęs, kurios seniau buvo priskirtos kiekvienam padoriam žmogui. | Psichiatrijoje žmogus nesuvokiantis kas yra meilė, jausmai, emocijos, grožis, subtilumas, laikomas emociškai neišsivysčiusiu individu sergančiu jausmų atrofija. Tai gydoma psichoterapija, vaistais, kurie skatina veikti tam tikrus smegenų centrus atsakyngus už žmogaus jausmus. Liaudija yra gerai visiems žinomas tokio žmogaus terminas-dvasios ubagas... Kas pasaulį išgelbės nuo vis labiau daugėjančių žmonių-dvasinių skurdžių, žvelgiančiu į kitus atbukusiu be meilės ir jausmų žvilgsniu. Atsakymą žino tik žmogus pažvelgęs į savo sielą, išsaugojas tyrus jausmus, mokantis mylėti ir gerbti save ir kitus.
Nepasiklyskime 21a. modernaus pasaulio tuštybėje, kuri sunaikina viską kas yra žmogiska...
1. Nekreipk dėmesio į žemiau parašytus negatyvius vertinimus, NES:
Mintys yra grynos ir nenuginčijamos, pateiktos paprasčiausia forma, be pilstymo iš tuščio į kiaurą, kas šiais laikais, ypač pradedančiųjų literatų tarpe yra labai dažna. Jau vien dėl to - pliusas.
2. Labai įdomus posūkis (man pats įdomiausias ir šio esė vinis) yra sakinys "Psichiatrijoje žmogus nesuvokiantis kas yra meilė, jausmai, emocijos, grožis, subtilumas, laikomas emociškai neišsivysčiusiu individu sergančiu jausmų atrofija".
3. Reikėtų pataisyti klaidas.
4. Manau, tokį rašinį būtų galima įtraukti į švietėjišką leidinį jaunesniems skaitytojams, kad nuo pat pradžių atpažintų savo ligos simptomus. Susiduriu su jaunais žmonėm, ir tų simptomų, patikėk, yra...
Na, ir galiausiai - manau išeitis yra. Jei nuo mažens mokytų atjautos, gerumo, nesavanaudiškumo, gal iš jaunų žmonių išaugtų geri tėvai, kurie į pasaulį neleistų dvasios ubagų... Gal ir mes dar turim kiek vilties:)
Parašytas dešimtos klasės lietuvių kalbėjimo įskaitai? Ak, mokiniai, mokiniai, nekalbėkite taip per įskaitas. Ir apskritai, taip banaliai nereikėtų niekur kalbėt.
Na, būsiu atviras, nes tada bent jausiuos gerai. :)
Nepatiko man. Nes rašymas klišėmis, tema nuvalkiota šiek tiek, bet tebūnie ji. Argumentavimo nelabai yra. Žodžiu, mano manymu tai tik esė užuominos. :)
Kogero šis kūrinys galėtų būti vadinamas teisingu.Pagirtina, kad vis dar yra žmonių ieškančių jausmų ar kažko subtilaus, bet mano nuomone, meilė nėra būtinas dalykas žmonijai, juk tik įsivaizduokite kiek aplink vaikšto nelaimingų įsimylėjelių, verkiančių, kad jų meilės objektas juos ignoruoja, jie kankinasi, žudosi etc...
O juk meilė tai ne kas kitą, kaip biocheminės reakcijos smegenyse, biologiniai pricesai vykstantys neuronuose, todėl kai kurie žmonės nesąmoningai ėmė slopinti savyje visus jausmus...tai tarsi atsakomoji savigynos reakcija į sukeltą dvasinį skausmą, todėl norėti nieko nejausti yra normalu, juk gyvenime visos situacijos dažniausiai ir komplikuojasi dėl jausmų.
deja negaliu pasakyti, jog man patiko jusu mintys isdestytos sioje ese. Aisku as sutinku su dvasiniu atbukimu, jausmu atrofija ir kt. Bet. Manau, jog mano tikslus atsakymas bus mano kurinys, prie kurio dabar dirbu. Dar manau, jog "Vudu Guru" komentaras perteike beveik viska ka norejau pasakyti.
Ribinis pažvelgimas į aplinką, nepagrįstas ir neargumentuotas. Plius tas tuštybės aptikimas ir siūlymai "nepasiklysti" būdingi kiekvienam amžiui, todėl XXI jokia išimtis.
Bei savotiško "išrišimo" siūlymas - atsakymus žino tik žmogus, pažvelgęs į savo sielą. Paradoksas - žmogus ne tik nežino, kas yra sielą, bet net ar ši išvis yra. Tokiu atveju atsakymas neįmanomas, o jo ieškojimas - tik beprasmis blaškymasis.
Atsakyngus - Atsakingus, dvigarsis in, apie kitas klaidas nekomentuosiu, mokantis mylėti ir gerbti save ir kitus, čia du jungtukai (ir) truputį pykstasi...bet tokio teksto jau seniai reikėjo, idėja puiki, jokios pragmatikos - šaunu...