„Žibuoklėlė“

“Žibuoklėlė“

Vidurnaktį po baltu mėnuliu kalbėjos,
Medetka su ramune tyliai,
Žibuoklės žiedus mėlynus įžeidinėjo švelniai,
Nes jų be galo gėlei pavydėjo...

Tiktai tamsiosios pievos pakrašty,
Jazminas miegantis slaptus įžeidimus girdėjo,
Pasakė jis rytoj juos draugei savo,
O ši nuleidusi žiedus kentėjo...

Po dešimt valandų jau visos pievos gėlės,
Iškėlę žiedus i žvaigždes žiūrėjo,
Nes nuo raudų priverkus žibuoklėlei,
Patvino pieva, kaip upelis sleny.