velnias nešė

Jis sėdėjo, susiėmęs rankomis galvą ir galvojo. Taip, rytoj vėl visa tai prasidės. Vėl jausies, kaip prikaltas prie kryžiaus, kai daugybė akių susminga į tavo išrasojusį snukį, ir visi kažko iš tavęs nori ir visiems nusispjaut, kad tu vakar iš nevilties nusitašei su draugais, kad tavo piniginėje švilpia vėjai, kad tave keikia žmona. Vėl jausies suvaržytas tūkstančiais nematomų grandinių, kai negalėsi net pasikasyti kur nori ir kaip nori, išsitraukti baltinių iš kelnių ar nusimesti nekenčiamą švarką. Ir vėl tavyje atbus baisusis žvėris - vidinis cenzorius, kuris neleis tau keiktis, vadinti daiktus tikraisiais vardais, švilpauti, garsiai juoktis, pravirkti iš nuoskaudos arba krapšyti nosies, arba neduok die, pagadinti oro. Grižęs namo, vakarais vietoj malonaus bendravimo su šeima ar draugais tu apsikasi po popierių krūvomis arba valandų valandas kęsi kompo spindulių radioktyvias glamones. Tu šokčiosi nuo kiekvieno skambučio, o įžūlesnis žvilgsnis ar piktesnis žodis sukels netikėtus agresijos priepuolius. Tai bus kaip bausmė tau, kad kažkada neklausei tėvų, neįstojai į prekybą ar dar kur nors, o velnias tave atnešė į galerą - mokyklą, kuri tave prirakino iki pensijos ant amžių amžinųjų amen, su rugsėjo pirmąja.