Pokalbis su dievu (2 dalis)

Praėjo nemažai laiko ir jis atsikėlė. Prasimerkė. Į akis atsklido ir jį apakino ryški saulės šviesa, bet saulės nebuvo matyti. Keistas reiškinys.
Pagaliau vaikinas prisiminė, kaip čia atsidūrė, ir sustabdė pro šalį einančią moterį. Ji buvo maždaug šešiasdešimties metų amžiaus, žilstelėjusiais plaukais. Jos kūną dengė ruda suknelė.
– Atsiprašau, – pratarė jis, – kur yra Dievas? Man reikia su juo pakalbėti..
Moteris žvilgtelėjo į jį ir plačiai nusišypsojo. Baltai tvykstelėjo jos dantys apšviečiantys jos veidą ir išryškinantys vaikino veido bruožus. Dar vienas keistas reiškinys.
– Kas tu, vaikinuk, turbūt tu čia pirmą kartą.. Jei nori pasikalbėti su Viešpačiu... Turi susimokėti mokestį!
– Aš... Aš Džo. Kokį dar mokestį?
Moteris prisėdo šalia ir jį apkabino. Vos jos oda palietė jo odą, moters oda pradėjo jaunėti, o vaikino tapti sena ir raukšlėta..
– Ką jūs darote?! – Džo labai išsigando ir trenkė moteriškei per ranką. Tuoj pat viskas buvo taip kaip buvo. – Ak, tu! Sena žiežula... Nereikia man tavo pagalbos.. Pats jį susirasiu.
Džo apsisuko ir jau ketino eiti, bet jį sustabdė garsus balsas. Jis atsisuko ir prieš jį stovėjo..
– Taip, tai aš. Viešpats. Ta pati moteriškė, kuriai tu sudavei ir nepriėmei pagalbos, nesumokėjai mokesčio...
– Dieve, aš..
– Tau čia ne vieta! – tvykstelėjo žaibas.
Tiek Džo ir tematė to Dievo. Jis atsikėlė savo lovoje ir nieko nebeprisiminė. Šaltas prakaitas žliaugė ant švarios patalynės. Vaikinas atsigulė ir užmigo.