Nesapnuoti svečiai

26
**********

      Paslapties nebuvo. Visas karietos ekipažas žinojom, kad Ypata turi prigimtinę  paraskvidekatriofobijos ligą, kurios neatsikratyti. Tai nereiškė, kad nesmalsu laukti ir stebėti, kaip jis elgiasi laukdamas lemtingos jo likimui laiko atkarpėlės. Bet argi – tik?  Protas neužmiršta, kad tai dalis reiškinio ir net įdomiau stebėti ne Ypatą, o jo aplinkinius, karietos žmones, kuriems jis „ne toks, kaip reikia, ne kaip visi“. Niekas garsiau neprieštarauja, kad jis perima karietos vadeles, nors kiekvienas įsitikinęs, kad jos ne būtinai turėtų būti jo rankose. Didelis dalykas! Va, Pranucis! Kiti ir gudresni už jį, ir mokslų daugiau ragavę, o prašau – ne metai ar du, kai su botagu ir su vadžiomis. Taip, Vidinis jam nemenkai talkina, bet ne dievai puodus lipdo.
   
      Aš gi slūgau, vis labiau susitaikydamas su tuo, kas privalo būti, bet priežastis anaiptol ne ta, į kurią visi pirštais badė. Girdi, senatvė. Pas mergas nepavaikščiosi!   
      Kad nepavaikščiosi, tas tiesa. Bet kelią pas mergas galingiau už senatvę pastojo kiti dalykai. Lašas po lašo ir jau gerai įsiminiau amerikiečio Aleksandro Bolonkino vardą ir pavardę. Dar geriau įsiminiau štai ką:
     
    - - Žmonijos istorija, kaip tarpinė grandis evoliucijos proceso, dabartiniu pavidalu baigiasi.
    - - Į žemę (ir į kosmosą) ateina patikimesnis, protingesnis ir universalesnis žmogaus pakaitalas, kurio intelektas, sukaupus visa informaciją, pradės vystytis pats, pasiekdamas sunkiai įsivaizduojamus horizontus.

    Fantastika?
    Kol kas galbūt vis dar TAIP, vis dar fantastika, bet nuo jos iki tikrovės tik vienas žingsnis. Net karietoje galėjau aptikti fantastikos perėjimo į materiją reiškinių. Ot, nedidelė ta „Ypatos knyga“, o prašau - klausau jos skaitymų, kalbuosi. Ir nors galvoje jaučiu amnezijos pasekmes, nors tingiu mąstyti ir priimu naują dieną lyg pakartotą vakarykštę, o vis tik pastebiu, kad į gyvenimą įėjo tokie dalykai, kuriuos ne taip paprasta suvokti. Kad ir karieta su jos pulsuojančiomis erdvėmis. Arba Prano viešnagė jose, nepalietus žemės kojomis, žirgo kanopomis ar senosios karietos „Dženės“ ratais?
 
    Ar žinojo beždžionė, kad savo gyvenimo būdu sukurs ar išaugins žmogų?
    Kas draudžia manyti, kad karietos būtis su joje išnokusiomis erdvėmis, yra  vaisius  įsčiose Naujo žmogaus? Kaip ilgai jį prireiks išnešioti, gal dar ne laikas prognozuoti, bet šiame procese, regis, jau  įmanoma suvokti, kas pirma -  višta ar kiaušinis? Mano galva, ir „Ypatos knyga“, ir pati karieta yra būsimo nebiologinio  žmogaus organų embrionai. Jie vystosi pajausdami, kad šitaip kurią erą, atmetančią biologinio žmogaus būtinybę Visatos būtyje. Todėl ir  „Ypatos knyga“, rodydama į kosmosą, ne šiaip sau rimtai nerimtai kalbėjusi: „ten - mano ateitis“. Ir todėl dar kartą,  bet jau iš dienoraščio perskaitau:

      „Jau dabar fantastika pereina į materiją, į daiktus arba, sakytume, naujo žmogaus funkcionavimo organus. “
 
    Tai paskutinis įrašas ranka ir popieriuje rašyto dienoraščio. Manau, kad jis jau visuomet ten bus paskutinis. Perverčiau jį nuo pradžios iki pabaigos ir liūdnoka - nereikalingi jau tokie dalykai. Ateinantis elektroninis žmogus jau dabar daugelį  mūsų darbų pavertė nereikalingais. Niekiniais.
    Pro karietos  langą į akis sužiuro ištuštėjusi tėvų sodyba. Ji, mano gimtinė, čia pat, tačiau tuščia ir todėl nesugebu į ją įeiti. O Dieve, gal ir gerai, kad diena kita ir karietoje manęs nebus. Manęs ir Vidinio. Bet negi ir mane ištiks tokia tuštuma, negi ir pas mane (į mane) niekas nedrįs ateiti, išsigandę jos?

    Meluodama už miško „leidžiasi“ saulė, o ten, mano pajautimu - kalnai.
    - Pagaliau!, -išgirdau moters balsą. - Pagaliau suradome, ko ieškojome.
    - Giedrė? - intuicijos palieptas spėjau.
    - Ir ne viena! –sucypė, suvaitojo, apsidžiaugė, uždainavo, suspuro, nusijuokė  ir ... ogi tik purt ir ant kelių it zylės nutūpė seniai matytos girdėtos A ir B.
    - Dzieduli, oi koks tu gražus!
    - Senas, užtat  gražus. Kai būna seni, visi gražūs, – protingai sakė B ir prašė pritarimo: -  Teisingai sakau, dzieduli?
    - O J. (jotas)?  Kur J. (jotą) pametėte?
    - Aš čia. Labas, dėde. - sustojo priešais visuomet solidžiai atrodantis J. (jotas).
    - Priimk ir mus, Pranuci. Beje, labas. Susirinkome prie Giedrės eilėraščio ir sumanėme nukakti pas tave, - sveikinosi ir kalbėjo nesapnuoti svečiai. Ir buvo džiugu matyti, labintis su By Zenu, Bekepuriu, Santaja, Medžiu, Radasta, Gediminu, Azaru. Bet žodžiai gerklėje ištirpo - lyg  nėra. O kai pagaliau atsirado, tai pirmiausia:

    - Giedre, tikėjausi tave pamatyti ateinančia prisisegus muškietininko d‘ Artanjano špagą. Kažkodėl nematau.
    - Pamatysi. Neretai ir be jos kaip su špaga. Negi iškart su keliomis?
    - Šventoji, kur tu? - pašaukiau, net nejausdamas, kad „Ypatos knyga“ iš mano rankų niekur nedingo“. - Padėk! Dabar jau padėk rašyti. Pradėsime naują dienoraštį, - tačiau šis mano turtas niekam nerūpėjo – visi svečiai iš „Žalios Žolės ir  „Rašykų“, kiekvienas  jų tūkstančius kartų per savo rankas praleido tūkstančius knygų,  nekantriai laukdami savosios. Ir kiekvienas nuoširdžiai tikėjo, kad savoji  bus geriausia, gražiausia, tikresnė už bet kada skaitytas ar bent  palaikytas rankose. Ir kad ir kaip būčiau gyręs Šventąją, įsitikinęs, kad  mano pastangos būtų bevaisės. Visiems mūsų svečiams labiau rūpėjo žvilgterėti į Radijo karietą ir apsilankyti Giedrės erdvėje. Karietoje ji buvo išskirtinė ta prasme, kad  nors Giedrė ligi tolei niekuomet joje nebuvo, tačiau turėjo atvirą, jos vardu vadinamą Giedrės erdvę. Apie tai, kviesdamas svečius į karietą, pirmiausia ir pasakiau:
   
    - Ačiū, kad atėjote. Pirmiausia parodysiu jums Giedrės erdvę. Nepaisant, kad joje nė karto nebuvo, bet erdvė yra erdvė. Kaip suformuota, tokia ir lieka. Nepasisavinsi. Net jėga užimta ji išlieka.
    - Eime, - laimingas buvo Bekepuris ir, suplakęs į posmą Giedrės dvi eilutes ir dvi savo, uždainavo:
                      Žygiuoja lordai, kunigaikščiai ir vadai
                      Spalvotų revoliucijų apspangę...
                      Apsimeti, kad nieko nematai,
                      Kaip ponai prišnerkščia lietuvišką padangę.
   
      Rasoja akys nuo gerų žodžių. Ir nesvarbu - moteris tu, angelas, Dievas, vyras. 
    - Laukei, laukei ir štai sulaukei, - pasakė nepastebimai atėjęs Ypata. -Gražu, kai neužmiršta.
Iš „Laikas atsiminti.