***

Aš – ne žmogus. Bet verkti aš moku. Moku įsikūnyti į tavo ir kitų esybes. Nenoriu ar noriu – niekam tai nerūpi. Privalau. Ir tik dėl smuiko natųAš egzistuoju, nesVisko, kas manyje gyva –Daugiau niekas niekada nesupras. Tyliai pasiimsiu savoKinivarpų apkramtytą ir seną, Sutrūkinėjusiom stygom smuiką, Ir siųsiu ką tik gimusias natas į nebūtį. Tačiau net ir smuiko stygose, nerasiu, Žinau, nerasiu sau vietos...