užkoduodami magišką priesaką iš žolynų atimsim šnekas kai mėnulio sukruvintais pėdsakais atsišvies dugnas upės ir ras tarp žolių krantuose šlapias kūdikis iš rožančiaus žaislais suvertais monai šėls visą naktį jį sūpavę laumės plėš vaiko galvą nagais šauks dangus, šoks rausvi dūmai pragaro ir naktis miego medų išlies kai sugrįžę į nuodėmę sugarmam iš veronikos gimę kaltės
Taigi jums netinka net ne kūrinys. Demogogija kažkokia,tsakant.Nekenčiu tokios didaktikos-turi būti geros laumės,lygiokimės į jas ir tt. Rožančius-dvasingumo simbolis nesulaiko fizinio žlugimo, nes yra kodas,kuriuo grįžtame į primityvizmą ir tradicijas,į prigimtį, mes gimstam ,atsinešdami kažkieno genus -nėra žmogaus be nuodėmių. Pasaulis pilnas paslapčių-magijos,prakeisko ir fatališkos žymės ir kiekvienas mūsų paženklintas savo kodu.
Na va. Sakote, ateiname su kalte be kaltės. Nuo pat gimimo, vaikystės. Tai ir yra vaikystėje sudėtas, įpirštas požiūris į save ir kitus, saviplakiškas, save menkinantis. Nėra jokios prigimtinės kaltės, kodėl žmogus turi jaustis blogas, kad gimė? Juk tai tik individo kontrolės sistema, pradžia jam palaužti ir palenkti "visuomenės labui", t.y. įsprausti į vidutinio statistinio rėmus, kad artų žemę ir duotų pelno. Nuo vaikystės taip ir auklėjami esame ir negalime išsivaduoti, kalti jau tuo, kad egzistuojame, kaip tas Krylovo ėriukas, kuris buvo kaltas jau vien tuo, kad vilkui valgyti norėjosi. Vis prašom atleidimo. Už ką? Iš ko turime jį išmelsti (t.y. kaip elgetos prašinėti bent krislelio to, kas mums ir taip priklauso)? Taip, žaidžiam su rožančiais, nes kiti žaislai atimti ir tos pačios GEROSIOS mitologinės laumės, deivės, dvasios - gamta, žemė, natūralumas, prigimtinės laisvės - paverstos pabaisomis, kurios grobia ir žudo vaikus, tai yra atskiria juos nuo rožančiaus. Kreivų veidrodžių karalystė, imprintigas. Kūrėjas laisvas turi būti, nuo prietarų, kalčių, maldų ir kitokių grandinių. Kaip jam į avangardą eiti, jei pats sau svarmenis prie kojų raišioja? Raišas lieka, toks raišas, teisingas, kaltas, patogus, manipuliuojamas avangardas.
Netikiu. Emvilkkė taip nemąsto, kaip kūrinyje parašyta.
nepykstu -tik nesuprantu,kodėl tai nuo vaikystės sukalti sakiniai? Tai užburtas ratas-kodas-į kurį grįžtame noRIM NENORIM,Į PASKENDUOLĖS KALTĘ-NUODĖMĘ,KURI IŠ TIESŲ YRA GYVASTIS,pradžia -taigi mes ir ateinam su kalte be kaltės į užkoduotą pasaulį -su paslaptimis , su rožančiumi žaisdami,bet neapsisaugoję su nusileidimu iš dangaus į žemę,su tuo ,ko nesuprantam ir baisimės. Kas čia yra tokio-tautosakinės laumės ,galabijančios vaikus ir asociacija į dėl buko suvokimo(aliuzija į paskenduolės situaciją) žudymą.Na nežinau-galėčiau šnekėtti daug-potekstė gili iš tiesų. Bet tebūnie.
O, Juozai Maryte. Em, prašau neįsižeisti, juk žinote kokia bjaurastis tamsybinė aš esmi, bet labai blogai mano gluša galva. Kas tokių pabaisybių į eils pripūtė, kalčių visokių neišraunamų, savęs pažeminimo, rožančių, pragarų, blogų laumių ir monų, gerų kovotojų su jais? Negalėčiau patikėti, kad visa tai iš Jūsų, kad tai Jūsų. Taip, eilės įsimena, bet blogąja prasme, ne technikos (šitą tai mokate), o minties skaidrumo, savitumo, aiškumo nėra. Tarsi kažkas kitas Jūsų lūpomis kalbėtų bereikšmius, nuo vaikystės galvon sukaltus sakinius.
Nebalsuosiu. Negaliu patikėti. Pažadinkit mane, jei čia negeras sapnas.
Man patiko idėja, jeigu ją gerai supratau. :) Kažkodėl nepatiko žodžiai "laumės plėš vaiko galvą nagais", nors pats nesu tėtis dar, su Veronika nieko nedarėm. Genuose kažkas gražaus užkoduoda vis dėlto, raštelsiu keturis, nors nelabai jaučiuos turintis teisę. :)