Geriausia ką turėjau vaikystėje tai savo mamą. Nors niekada nemačiau savo tėčio, man visiškai pakako mamos. Ji visada būdavo šalia. Pasakodavo man visokias istorijas, kurių didžiosios dalies tada dar nesuprasdavau. Ji lydėdavo mane per kiekvieną svarbų mano žingsnį.
Dar nuo pat vaikystės mane lydėjo ir kitas veikėjas, toks mažas berniukas. Jis dėvėjo paradinius kareivio drabužius, nešiojo aukštą skrybėlę ant galvos, o per petį diržas laikė būgną. Nežinau ko jis iš manęs norėjo, vis pasirodydavo su šypsena iki ausų ir trankydavo tą savo būgną, net ausyse spengė. Ko tik jis man nebuvo pridaręs. Pirmą kartą jį pamačiau antroje klasėje. Mes vaidinome spektaklį, aš buvau trečias brolis Jonas, puikus raitelis. Tobulai išmokau žodžius. Labai jaudinausi, tai buvo pirmas kartas kada vaidinau spektaklyje. Kai pagaliau išaušo mano šlovės valanda, turėjau pasakyt savo žodžius, atsivilko mano draugužis. Negana to, kad man širdis rodės iššoks iš krūtinės ir sunkiai galėjau įkvėpti oro, dar jis prisistatė. Jis taip stipriai mušė tą būgną, kad visiškai negalėjau susikaupti. Atsimenu tik kaip nubėgau nuo scenos ir pradėjau verkti, o tas man iš paskos, vaikščiojo išsišiepęs ratais ir mušė tą savo būgną.
Kiek dar tokių kartų buvo... Kai pirmą kartą pabučiavau merginą, per sporto varžybas, kai išsiskyriau su savo pirmąja meile, kai bandžiau jai viską paaiškinti, per vakarėlius su draugais. Ir visgi pamatydavau jį ne taip ir dažnai. Kol nuo kažkada jis pradėjo lankytis pas mane kiekvieną rytą. Aš atsikeldavau, išsivirdavau kavos, nueidavau į balkoną, norėdavau pabūti su savim, savo mintimis ir rytu. Bet ne, jis visada turėdavo pasirodyt su savo idiotišku būgnu ir vest mane iš proto! Ir ne tik rytais, tik kokia nelaimė ir jis šalia.
Kol vieną dieną sužinojau, kad mirė mano mama. Kai tik tai išgirdau, man pradėjo svaigti galva, gaudžiau oro gurkšnius, bet negalėjau pagauti nei vieno. Rodės, kad tuoj nuvirsiu ant žemės. Vėl mano draugužis! Tą kartą jis taip garsiai mušė tą būgną, kad net negalėjau girdėti savo minčių. Su ta savo šypsena. Mirė mano mama, o jis čia sau daužo tą savo prakeiktą būną išsišiepęs! Nebegalėjau tverti.
-Ar tu bagsi vieną kartą! Mirė mano mama! Tu supranti?! Dink iš čia!
Kad daugiau tavęs nematyčiau!
Jis numetė lazdelę būgnui mušti ir išbėgo. Kitas dalykas, kurį pamenu. Tai kad nubudau ligoninėje...
Bum, bum... Bum, bum... Bum, bum... Pramerkiau akis ir vėl jis, šalia lovos ant kėdės sėdi:
-A, ir vėl tu čia. Ką aš tau padarysiu? Tiek jau to... Barabanink...
Ir toliau jis:
-Bum, bum... Bum, bum... Bum, bum...
Net neatsimenu kaip pradėjau dainuoti.
Bum, bum... La, la, la, la. Bum, bum... La, la, la, la. Bum, bum... La, la, la, la...