apie norus

Labanakt... ant purpurinio
Miego per narvelio siaurą
Plyšį –  lakštingala išsprūdo
Mėlyno dangaus praryti.
Ji lėkdama nušvietė
Tamsiausias miškų širdis,
Versdama žaižaruoti
Smilgų viršūnes. Debesis
It žirklėm riekdama
Skubėjo šiąnakt pas tave
Į patalą ant lapo griaučių,
Kuris išlaiko kvapą kriaušių.
Globoja tą mažą kūdikį,
Kuris suaugusios kūnu dangstos.
Kas kartą, ryte grįžta į narvelį.
O ant jo virbų pavasariniai norai
Karo. Visi dedikuoti, tau jūra!