Ir mano pėdos jau liečia drėgną žolę

Ir mano pėdos jau liečia drėgną žolę. Taip tylu nieko negirdėti. Vanduo susilieja su žeme, rodos to ežero galima būtų net nepastebėti. Jei tik ne mėnulis, jis piešia ilgą baltą liniją ežero viduryje. Nežinau ar dar kada buvo tokia tamsi ir šilta vasaros naktis. Kvėpuoju labai giliai, tarsi norėdamas suryti visą šitą orą, visą pasaulį.  Kad ir kaip giliai ir greitai kvėpuočiau oro vis tiek trūksta. Bėgu ir šoku į ežerą. Vienas didelis - bum! Bet aš jį girdžiu tik pusę sekundės ir stoja mirtina tyla.  Vandens purslai ir ratilai dingsta. Dabar aš esu vienas, vanduo ir aš,  mes vienas. Norėčiau čia pasilikti, su tuščiom mintim savo galvoje, kaip filmo kadrams besikeičiant yra tuščias tarpas, taip ir man palikit tik tą baltą, mėnulio šviesos veidą. Tas prakeiktas mano kūnas! Negaliu jo pakęsti!  Jis iškelia mane į paviršių, o čia, velniai griebtų, ir vėl tos mano mintys! Paneriu dar kartą ir pradedu rėkti. Bet čia vanduo manęs nesupranta, jis manęs negirdi, vandenyje visi tyli. Neramios galvos vanduo nepriima. Ir vėl iškelia mane į paviršių.

Pamenu kaip mes sėdėjom pas ją ir kalbėjomės. Tada jos veidas nebuvo baltas, kažkoks rudas. Toks rudas, kad net jos rausvų lūpų kontūrų beveik nesimatė. Ir tie geltonai nudažyti plaukai su jau ataugančia tamsia dalimi jos viršugalvyje, ir tie aštrūs kvepalai, ir tušu nudažytos blakstienos, viskas buvo taip netikra. Lygiai taip netikra, kaip ir mūsų mylėjimasis. Greičiau dulkinimasis.

-Dovydai, aš tau papasakosiu istoriją. Buvo tokia panelė, ją mušė, išnaudojo, nuo tada ji galvojo, kad ji visiem šlykšti. Bet ji sutiko vaikiną, jis buvo jai geras, ji negalėjo patikėti, kad jis jos trokšta, kad ji jam graži. Tada ji buvo labai laiminga. Bet jis ją paliko. Tada...

Pertraukiau ją:

-Tada mes išsiskyrėm, ji pradėjo su visais iš eilės dulkintis, bet deja, niekas jos neišpisdavo taip gerai kaip aš. Todėl dar ir dabar retkarčiais susitinkam.

Delnais iš visų jėgų suspaudžiau jos veidą. Norėjau nuplėšt tą jos rudą odą! Nepanašu, kad tai nors kiek ją baugino, greičiau atvirkščiai, jai tai patiko. Norėjau pamatyt tikrą savo Gerdą. Tą baltą jos veidą, rudus plaukus, tarsi į žvaigždes į mane žiūrinčias jos akis. Bet jos akys į mane žiūrėjo ir prašė išdulkint ją dar kartą, su didžiule neviltim ir agresija. Paleidau ją ir nusisukau. Ji staigiai pakilo ir išbėgo į virtuvę. O aš žiūrėjau į tas baltas kambario sienas,  ant jų pakabintas jos nuotraukas kažkokiam žurnalui. Modernūs baldai, absoliuti švara, milžiniška drabužių spinta. Gerda kurią pažinojau negalėtų čia gyventi, šitam nieke. Prisidegiau cigaretę, tarsi dūmais norėdamas įvelti nors dalelę netvarkos. Rūkydamas neišgirdau nei vieno jos žodžio ar žingsnio. Kai atėjau į virtuvę radau ją perpjautu riešu.

Pasakiau labai ramiai ir ironiškai:

-Tu ką?! Manai priversi mane taip pasilikti.  Nereikia tų nesąmonių.

Kitą kartą aš visgi pamačiau savo Gerdą, laidojimo namuose. Aukštos lubos, seni krėslai, keistas kvapas ir begalė gėlių šalia jos. Laidojimo namai daug labiau tiko mano Gerdos namams, nei tas kvailas modernus jos butas. Priėjęs pamačiau tą baltą tyrą jos veidą, rausvas jos lūpas. Nors tai ir buvo grimas, ji buvo daug tikresnė, nei kai mačiau ją paskutinį kartą. Pasilenkiau ir pabučiavau ją. Į mane sužiuro visi žmonės, visiškai nesuprasdami kas vyksta, išskyrus moterį kuri nesustodama verkė, turbūt ji buvo jos mama. Net keista, kad nei vieno iš tų žmonių nepažinojau. Dar keisčiau, kad nejutau nei kaltės, nei liūdesio. Daugiau kaip pusę metų. Iki prieš penkias minutes.



Ir mano pėdos jau liečia drėgną žolę.