Nuodemė ?

Lietus, tamsa ir šaltas oras
Tas blogas oras lik nesibaigianti diena
Greičiau įkurti ugnį liepsnojančią pernakt
Aplink lyg tarsi nuogas kūnas
Graži erdvė, bet jį tuščia
Tas sėlinantis šešėlis baugina tuštuma
Dailios moters siluetas išnyra prieš mane
Jos eisena ir gašlus norai
Sužadina tą alkį paslėpta aistrose
Jis žaidė vien fantazijom ir gėdijos veiksmų
Matant nuodėminga kūną, atsispirt sunku
Tas žvilgsnis nurenginėja, kaip nieko kito atvirai
Tai blaško, mėto, žavi nebesuprantu ar tai gerai?

Aš sėlinu į ją, lyg būtų mano grobis
Nesuprantu, kad aš auka
Tą eisena pirmyn, atgal pro rojaus paukštį
Atpalaiduoja kūną, sielą ir mintis
Priversdama pamiršti gėdos jausmą
Ir atsiduot instinktams prigimties...
Pasakiškai lydėtos vietos prancūziškais bučiniais
Parodo patirtį, jos tikslus judesiai
Kiekviena kūno forma jį jaudina savaip
Geidulingas balsas užveda visaip
Beprasmiška sustoti, nes tai tikrai ne man
Jaučiu artėjančią lavina, jausmų tai praraja
Net noriu rėkt aš Dievas štai žemės pabaiga
Jausmas neišsakomas, noris dangų palytėt
Jaučiuosi lyg karalius, bet reikia atsikvėpt...