eiliuota pasaka „Trys paršiukai“

Gūdžiame miške nuo seno
Trys paršiukai sau gyveno.
Buvo broliai jie visi.
Jų vardai – labai keisti:

Nafas – pats vyriausias brolis,
Nifas – amžinas linksmuolis,
Nufas – greitas tartum vėjas,
Dainininkas ir šokėjas.

Per dienas jie žaidžia, dūksta,
Pramogų jiems nepritrūksta.
Aidi miškas nuo dainų –
Broliams linksma ir smagu.

Nors šilta saulutė šviečia,
Nafas brolius pasikviečia.
Kai ateina jie prie tako,
Brolis Nafas jiems ir sako:

– Susirinkom pasvarstyti,
Ką gi reikia mums  daryti? –
Nors dar šilta ir gražu,
Vėsta oras pamažu.

Kai žvarbi žiema ateis,
Šaltis mus tikrai pribaigs.
Vilkas pilkas – tas žvėris –
Pasigaus mus ir praris!

Reikia mums statyti namą
Nei per aukštą, nei per žemą.
Įstatyt tvirtas duris –
Nebaisus bus joks žvėris!

– Tu, brolau, negąsdink mūsų –
Žiemą mes kaip nors prabūsim.
Gal jos ir visai nebus...
O vilkų – nėra pas mus!

Kam čia vargti, kam statyti,
Jeigu galim palakstyti?
Nieko tu nebegalvok –
Su mumis linksmai dainuok:

Mums nereik jokių namų –
Čia nėra piktų vilkų!
Vilką mes į kelmą tvosim
Ir kaip šungrybį suplosim!

Vilko niekad nemačiau,
Tiktai pasakoj skaičiau.
Negyvena jis miške –
Tik – zoologijos sode.

– Oi, broliukai tinginiai...
Na, ir žaiskit sau smagiai!
Teks vienam statyti namą –
Nei per aukštą, nei per žemą.

Nafas vienas nuskubėjo,
Statė, triūsė - net per vėją!
Akmenis sunkiausius tampė,
Vilko iš visų pakampių.

Namą mūrijo jisai –
Kad  nebaisūs būt vilkai.
Net giria nustebus žiūri –
Tokio namo nieks neturi.

Na, o broliai tinginėliai?
Žaidė visą rudenėlį.
Kai žvarbi žiema atėjo,
Verkia jie nuo šalto vėjo:

– Šalta, šalta mums labai...
Ant vandens – vieni ledai!
Šąla ausys ir kojytės,
Šąla riestos uodegytės.

Kas gi bus? Kas gi bus?
Reikia mums statyt namus!
Bet žinai... Statykim greitai –
Nesušilę, nesukaitę –

Mes labai nesitampykim
Ir ilgai čia nesvarstykim –
Aš statysiu iš šiaudų!
Na, o aš – iš pagalių!

Mūsų brolis, tas kvailutis,
Persistengė jis truputį
Jam protelis nebeveikia –
Argi šitiek vargti reikia?

Tas niurzgalius mūsų brolis
Tampė akmenis ir molį.
Dirbo, statė, nesiilsėjo –
Mums – tiktai dienos reikėjo!

Kam tiek vargti? Kam plušėti,
Jeigu galim patingėti.
Mes protingi, jis – kvailys,
Pavydės, kai pamatys!

Tai nameliai, tai namai –
Vėjas švilpia –  ir gerai!
Tai nameliai, tai namai –
Sienos braška – ir gerai!

Taip jie spygavo linksmi...
Snaudė vilkas pakrūmy –
Jis į viršų strykt pašoko!
Vos nenumetė apuoko...

– Kas čia tokį triukšmą kelia?
Visą dieną galvą gelia!
Piktas, alkanas esu –
Aš – baisiausias iš visų!

Kokia laimė man nušvito –
Porą paršų čia priklydo.
Tuoj suėsiu juos abu –
Nebeliks nė uodegų!

– Čia, broleli, tikras vilkas
Ir iš kur jis atsivilko?
Bėkim lėkim, kiek tik galim,
Gal suspėsim į namelį!

Oi, baisu baisu, baisu –
Vilko kaukšinčių dantų!
Oi, baisu, baisu, baisu –
Bėgu greitai, bėk ir tu!

Lekia broliai tekini –
Šiaudų namas netoli.
Užkabina kablį seną...
Vilkas rankeną klebena:

– Paršai, jūs juokų nekrėskit
Ir man nervų nebeėskit.
Greit darykite duris –
Vilkas pilkas jus praris!

Na, jei paršai neišlįs,
Tuoj išversiu aš duris!
Viens, du, trys – pučiu, pučiu...
Aš tų paršų nekenčiu!

Štai namelis ir sugriuvo...
Oi, broleli, mes pražuvom?
Bėkim greit į mano namą –
Nei per aukštą, nei per žemą –

Tą, kuris iš pagalių...
Vilkas mina ant kulnų!
Lekia broliai tekini –
Laimei, namas netoli.

Oi, nameli, saugok mus –
Vilkas pilkas toks baisus!
Užkabina kablį seną...
Vilkas rankeną klebena:

– Paršai, jūs juokų nekrėskit
Ir man nervų nebeėskit.
Greit darykite duris –
Vilkas pilkas jus praris!

Na, jei paršai neišlįs,
Tuoj išversiu aš duris!
Viens, du, trys – pučiu, pučiu...
Aš tų paršų nekenčiu!

Štai namelis ir sugriuvo...
Oi, broleli, mes pražuvom!
Bėkim greit į brolio namą –
Nei per aukštą, nei per žemą –

Tą, kuris iš akmenų.
Broli, gelbėk mus abu!
Greit atidaryk duris,
Nes mus vilkas tuoj praris!

Nafas tik duris atvėrė –
Šmurkšt į vidų broliai spėriai.
Dreba, tirta jie po lova,
O už durų vilkas stovi:

– Paršai, jūs juokų nekrėskit
Ir man nervų nebeėskit.
Greit darykite duris –
Vilkas pilkas jus praris!

Na, jei paršai neišlįs,
Tuoj išversiu aš duris!
Viens, du, trys – pučiu, pučiu...
Aš tų paršų nekenčiu!

– Jūs, broliukai, nedrebėkit –
Puodą kaisti man padėkit.
Vilkas namo nenupūs,
Kad ir koks jis atkaklus!

– Ką gi man dabar daryti?
Kaip man tuos paršus praryti?
Aš per kaminą įlįsiu,
O tada –  visus prarysiu!

Vilkas jau ant stogo lipa...
“Paršai taip skaniai pakvipo! „
Šlumšt per kaminą vidun:
Keberiokšt! Dun – dun, dun – dun!!!

Katilas vandens jau laukia
O iš skausmo vilkas staugia:
– Karšta, karšta man labai –
Svyla kailis ir nasrai!

Oi, kaip viską skauda klaikiai...
Man tų paršų nebereikia!
Nebereikia man nė kiškių –
Bėgu aš iš šito miško!

Broli mielas, mums atleiski...
Į namelį įsileiski.
Mes daugiau nebetingėsim
Darbus dirbti tau padėsim.

Tai namelis nuostabus –
Jam joks vilkas nebaisus!
O šiaudai ir pagaliai –
Netvirti iš jų namai...