Apie mygtuką ir visatą

Antanas uždėjo pirštą ant nedidelio raudono mygtuko. Tai, ką jis tuo metu jautė, nėra aprašoma žmonių žodžiais. Tiesa, net ir jauniausias serafimų rasės poetas galėtų sudėlioti poros dienų ilgumo poemą apie „įspūdį didelį pasididžiavimo pilną spaudžiantį organą mano kraujo varymo“ (kažkada Žemėje net buvo mada – rašyti eiles mėgdžiojant šią manierą. Bet ji praėjo. Kaip ir visos mados), tačiau serafimų jau nebeliko. O gaila – Antanui kartais patikdavo žiūrėti jų meilės šokius raudonoje mėnesienoje.
Paskui, sugurgus pilvui, jis prisiminė lovinius. Gan smagi padermė, labai linkusi į technologijas, kurį laiką net padėjo žmonėms... Taip, loviniai buvo geri sąjungininkai. Tik turėjo keletą trūkumų – per didelį norą gyventi ir medžiagų apykaitą, stebėtinai panašią į žmogiškąją.
Antanas pamanė, kad prieš mirtį visgi būtų neblogai pasmaguriauti ir išsitraukė paskutinį davinio pakelį. Atsikando šiltos lovininko akies, pažiaumojo minutėlę, o likutį tvarkingai suvyniojo pakuotėn. Jis mėgo tvarką. Net prieš mirtį.

Na, dabar tai tikrai laikas. Vaikinai begaliniuose stoties koridoriuose iš paskutiniųjų laiko visos visatos desanto spaudimą, laukia vienintelio dalyko – kol Antanas nuspaus mygtuką. Gražų tokį, net su užrašu „Pavojinga“. Kažkoks mokslininkas tikrai turėjo humoro jausmą.

Hmm... Didinga akimirka. Galima būtų ją net nufilmuoti – vis tiek vėliau nebus kam peržiūrinėti įrašų. Bet geriau nereikia. Antanas nemėgo papulti į kadrą.
Užtat jis visa širdimi tikėjo, kad pagaliau įgyvendins Didįjį Tikslą – tai, vardan ko jo rasė kentėjo tiek tūkstantmečių, vardan ko evoliucionavo, vystėsi, stiprėjo, pakilo į kosmosą... Vardan ko galiausiai tapo didžiausia imperija žinomoje Visatos dalyje. Kad pagaliau sukurtų Nulį – pačią geriausią priemonę Tikslui įgyvendinti.

Neatplėšdamas akių nuo kerinčio mygtuko purpuro, Antanas galvojo apie Tikslą. Apie Pabaigos Karą, kai visos žinomos rasės paskelbė žmoniją didžiausiu priešu, apie Nulio tautą, milijardus mokslininkų, visą gyvenimą praleidusių kuriant didįjį Nulį, apie save patį – išlaisvinimo grupės narį, atskridusį su didžiausia Galaktikos flotile vaduoti priešų užgrobtos kosminės stoties, besisukančios senutės Žemės orbitoj. Dar pagalvojo apie nepatogius, kojas spaudžiančius batus ir tada paspaudė mygtuką.

Negalvodamas, mechaniškai, lyg įjunginėtų paprasčiausią buitinį įrenginį.
Ir viskas baigėsi.

Galima būtų sakyti „prasidėjo“, tačiau procesas, trukęs nepalyginamai trumpiau už patį mažiausią žmonėms žinomą laiko tarpą, nei praktinės, nei teorinės pradžios neturi.
Jo metu išnyko Visata. Ne tik vargani šešiolika išmatavimų, kuriuos per savo amžių sugebėjo suskaičiuoti žmonija, ne tik keli šimtai tūkstančių, užrašytų rikiuotojų rasės išminties knygose, o visi. Iš karto. Žmogaus protui yra neįmanoma suvokti, kaip per nulinį laiko tarpą išnyksta arba atsiranda begalybė, tačiau nuo suvokimo niekas nesikeičia.

Bet tada užgimė kažkas, ko žmonės, savo egzistencijos tikslu paskelbę sunaikinti Visatą, numatę nebuvo.
Amžiną, be erdvės ir laiko nebūtį pervėrė dūris. Jo metu atsirado jėgos, suvokusios, kad visiškos tuštumos egzistencija yra tikras absurdas, kad reikia imtis priemonių.
Lyg gėlės žiedlapis Nieke ėmė skleistis nei žmonių, nei serafimų kalba nepaaiškinami dalykai. Atsirado erdvė, o paskui ją – ir laikas. Jis išnyko, paskui vėl atsirado, paskui dar porą kartų iš eilės pradingo, ir galiausiai užgimė su viskam – naujam gyvenimui jis vis dėl to buvo reikalingas.

Susikūrė nauja Visata. Nestipriai, tik truputį. Tam, kad kada nors leistų Antanui vėl nuspausti raudoną mygtuką.