Miškų keliu namo

Laužo kvapas vis dar spalvina rūbų garus
pajuodusios panagės -
mielas vaizdas
akiai pažiūrėti,
išėmus stiklo krislelį nuo sudužusio stikliuko.
Eketės šaltis
susiriša su trimis panėrimų žaibais
poledinės kaukolės
Pasakys, ar tuo keliu eini
Nes nė žvejo ant kranto nematyti -
tik senolis lazda ledą daužydamas
Gaudžia.
Naktį, keliu
Trys dešimtys kilometrų į abi puses
Po tiek
Nejauku, kai lieki vienas
nors laužas guodžia savo garsais
garsų tikrumu
ramumu.
Dainos, riksmai miega
atidarę sklendę
svajonėms išrūkti aukštyn,
paliekant bent kvapą.
Tik gaila, kad grįžta rytojus...