Tyliai įžengiu paskui vandenį -
Vienu žingsnių prieš pradžią.
Akmuo bate spaudžia širdį skaudžiai,
O po pavasario - žiema.
Sliūkina kačiukas, jo kojos šalą,
Upe plaukia lašas po lašo,
O aš sausumon vis grįžtu.
O maniau, kad bus neaišku, kodėl upe plaukia lašai ar po pavasario ateina žiema...:)
Vieną kart gavau gerą patarimą, kad nereikia aiškinti savo minčių, jį labai vertinu, tačiau padarysiu išimtį, nes man tos kelios eilutės svarbios.
Teisingų pastebėjimų radau, kad kiekviena eilutė prasideda vis iš naujo, toks ir buvo sumanymas:) Viskas sukasi ratu kaip vanduo, ir vėl prasideda iš naujo ir iš naujo, šis dėsnis toks pats amžinas kaip ir akmenys(amžinybės simbolis)būtum ateity, dabarty,praeity... tačiau tai dažnai ir būna ta priežastis, kuri trugdo,ir norisi grįžti atgal prieš laiką(kad susikeistų metų laikai). Kačiukas sliūkina(nematomas ir nepastebimas noras glūdantis giliai širdy), kuris vis silpnėja (jo kojos šąla). Visi plaukia pasroviui, gyvena dabartim, toj pačioje tėkmėj, o aš taip noriu atsigręžti atgal ir gyventi praeitimi.