Šveplai kamuojami daugtaškiai

1 dalis [įvadas]

šveplys turi susitingusį sanitarą, kuris jau išbandė palydovinę televiziją, palydovinę telefono liniją, viršijo perskaitytų knygų per savaitę kiekį - dvi, iš kurių viena apie sodininkystę, o kita apie pomidorų rūšis ir praradęs viltį sėdi ir toliau spokso į bespoksantį šveplį. To kazacho pilvas labai lėtai kilnojasi ir prievarta bando nuvaryti į visišką monotoniją ir lėtį. „Esu šventasis“.
Tai ir vėl sekmadienis atėjo, kai nubudus norėtųsi atsistoti ir nužingsniuoti iki pirmos kavinukės prie upės, paleisti tylų riaumojimą po kiekvieno kavos gurkšnio ir žiūrėti į vieną tašką, kuris juda greičiau...
Šiandien turiu laukti. Vos tik man sugalvojus, ką čia įdomaus nuveikti, užeis ir vėl žers kaltinimus diletantizmu ir abstrakčiu bukumu. Na bent jau pritryps koridoriuj - galėsiu valyti... galėčiau valyti. Nesudėtinga. Reikia pasiruošti... Geriau pasiruošiu, po to. O gal neužeis. Niekad negali žinoti, žmogus... Tikėkimės užeis ir pradės nuo nelaistytų gėlių, bendros tvarkos, o tik pačiam gale paklaus apie kazachą. Žmogus paskutinis, po augmenų ir po bendros tvarkos... Kas kad jis kazachas... Na, kaip kas? Jie todėl ir nesupranta, kodėl jam džiūstančios gėlės geriau, pasimokytų truputį apie kultūrą... Gerai kazachui kai džiūsta... ir man gerai ir jiem gerai. Jie bent turės apie ką šnekėti, nes būtų, kaip pirmą kartą.
Tada jie laukė. Aš atėjau. Sunku buvo. Tyla. Smarvė... o ji dingo kažkur... tie du snobai ir krūvos dulkių. Oi, kokia tyla... Ir kas sunkiausia - merdėjantis kazachas. Dievaži, kaip sunku buvo nesusijuokt: toks senis didele nosim su jau kokias penkias minutes besisiubuojančiu (tikriausiai nuo distrofijos) snargliuku, bet visas pasitempęs - mat svetimas žmogus atėjo. Kche... Tobula karikatūra visų sovietų didžvyrių ir jų dvasinės būklės santykio. O šiandien, tai susitraukęs jis kažkaip. Vis žiūri į tą voratinklį, kur voras bando nudvėsti... Juokinga, kad žmogus manęs bijo. Tyli, tyli... ir kai jau negali, nes apsimyš, tai grakščiai švėpluodamas išlemena: „pshat“. Dievaži, pats vos neapsimyžu. „Aš pabaigęs aukštajį“
Valgyti norisi, bet reikia laukti, be to tos lėkštės... o sūrį trečią dieną kimšti yra labai liūdna, na bet jei palaikyčiau jį ilgėliau pelėsiai apsiputotų ir, kai švęsiu senio mirtį ir  savo laisvę, nusipirkčiau vyno, o pirksiu tikrai nemažai ir su Goria suvartotumėm. Įdomu, ką tas daro? Antra savaitė, kaip nieko iš jo nesigirdi. Gal pasimirė, už nuoma nereiktų mokėt, bet komunalkės visos ant manęs - dar daugiau... Šiaip tai čia galėčiau maudytis dažniau nei kartą per savaitę... nors vistiek greit dulkėm aplimpi... Svarbu, kad pats čia nepasigaučiau, kokio kazachijos machmudijos viruso. Ane, kazachas čečmechas?...

[Laukite tęsinio]