Visvien Rašysiu

Nemoku kurti aš eilių,
Tokių beprasmiškų ir realizmo kupinų.
Suprasti kūrybą mano,
Bus ilgas kelias lyg amžinybė tavo.

Tu nežiūrėk į raidę, žodį ar posmą kaip į daiktą.
Pažvelk tarsi į gyvą sutvėrimą,
Kuris alsuoja autoriaus jausmais.
Ir kai suprasi tai, galėsiu jau sakyti, kad tu tikru žmogum darais.

Parašęs šį eilėraštį naudingą,
Aš trokštu padaryt tave laimingą.
Siekis šis pasiektas bus,
Jei tu eiles šias perskaitysi bent tris kartus.

Bet nežinau ar tau patiks, ar ne.
Tiesiog rašyti aš pasiryžęs popieriaus lape,
Savas mintis apie gyvenimą ir klystkelius baisius.
Ir vis  palikti tau eilėraščius savus.


(Skiriama skaitytojams kaip vienam individui)