Iš ciklo „Vienodai mėlynas dangus“

Ir kaip man sunku daros, kai kaskart, prisimenu tą vaizdą,
Kurs nuo mažų dienų mane globojo,
Kaip saulė švietė pro mažą plyšį debesų, sekiojo mane,
Kaip dirbančius šešėlius rašė mano ant tektūrinės drobės...

Galingi debesys dabojo glostė man krūtinę,
Kalbėjo švelniai mėlynas lietus,
Kad stiprūs lietūs tau palengvins dieną,
Kur po pastoge lauksi saulės spindulių...

Tuoj lietūs glostys stogus švelniai,
Įkaitus žemė lauks liūčių baisių,
O tu vienintelis po plonu pastogėlės stogu,
Gaivinsi nugarą nuo saulės suleistų nuodų...

Tiktai susigraudinęs pagalvoju, kas bus,
kai saulė vėlei švies?
Kas man mintis drėkins sudžiūvusias nuo sauso oro?
- Aš pažadu save mintim kankint iki rytojaus...