Laukimas

Akivaizdoj nakties krypsta medžiai,
Pakirsti kančios...
Tik aš, bekraštės žemės vidury vis stoviu,
Vis stoviu, laukdama kažko...
Turbūt tavęs...
Žinai? Šią naktį stipriai lijo,
Be galo dideliais lašais...
Lašai, lyg jūros perlai biro,
Per mano veidą, lūpas ir akis..
Kodėl ir vėl neatėjai?
Kodėl pripildei širdį,
Vienatvės, ilgesio, kančios?
Bet vis turiu dar maža viltį,
Kad grįši tu vėl atgalios...
Bet vėl viena aš stoviu,
Šalia bedugnės, po atviru dangum..
Ir vėl kažko aš laukiu,
Kažko ilgiuosi ir tvirtai tikiu..
Įkaitusiu veidu jau ašara rieda,
Bet vėjas ją vėl išdžiovins..
Aš lauksiu tavęs, nors žinau, kad kas kartą,
Iš naujo man teks nusivilt...
Jau verkia širdis tavęs nesulaukus,
Ir vėjas išblaško mintis...
Jau vakaras miršta ir viskas nurimsta,
Jau dangų užkloja naktis...
Bet aš vis dar stoviu galvą nuleidus,
Skaičiuoju beprasmes mintis...
Aš lauksiu tavęs kiek įmanoma laukti,
Tikėsiu aš, MEILE, tavim...