Sutemos žiemą

Vakar regėjau sutemas.
Pakrypusiam horizonte jos
šoko.
Aprasojusį langą glosto
ranka. Troleibusas.
Nuslysta sijonu ir, būk tikra,
iš meilės, mieloji.

Vakar regėjau vaiką,
kuris gyvent nuskubėjo.
Sulėtintas kadras ir...
Plikledis.
Kažkodėl matėsi tik
užverstos kojos ir nuriedėjęs
banalus apelsinas.

Vakar, kol dar sutemos,
tikėjau: jei ne iš meilės, tai
nors be blogų ketinimų.
Iššokus laukan trumpam išprotėja.
Laižo sniegą ir manosi
glaudžianti tave prie krūtinės.

Vakar ji lieka viena,
neapšviesta gatvės žibintų.
Lygiai dvidešimt antrą valandą
dvidešimt dvi minutės
nusilupa apelsiną.