Liūdnas vaikystės epizodas

Kempinė guli nusiminus prie lentos po lempa,
Sušlapti taip notėtų nuoširdžiai...
Štai vaikas verkia pastatytas vėl į kampą,
Klasiokai pirštais rodo, ir šaiposi kandžiai...

Žandai iš gėdos rausta vaikui,
Širdelė stipriai plaka jo maža,
Žiopliems vaikams, kur juokiasi be saiko
Nustot sunku, vis negana...

Kad jie žinotų savo vertę tikrą,
Iš gėdos patys bėgtų pasislėpt į kampą,
Bet juos, deja, iš tikro
Apšviestų lempa mikro.