Stauk!

Juodom snaigėm, balta nafta
Aš papuošiu tavo kaklą
Du pirštus žemyn nuleisiu
Ir vilkus kaiman paleisiu
Kad sugautų tavo sielą
Tokią storą ir nemielą
Šėrei tu save kristalais
Gėrei vyną iš bokalų
Meilę iškeitei į tamsą
Melui panaudojus balsą
Štai dabar sugrįžta kirviai
Skrenda tiesiai jie nebyliai
Rankų pirštai juos paleido
To, kuriam randai ant veido
Jau vilkai pradėjo puotą
Taip sėkmingai užkoduotą
Uodegas viršun pakėlę
Leido iltis tarsi strėles
Liko tik deguto dėmės
Gal šešėliai, o gal vėlės...?