Nežinau ar verta

Nežinant tau laiškus rašiau..

Paleidžiu juos į dangų skrist, krauju pasruvusi širdis.

Nelaukia „princo“ - žino, kad negrįš

Aš sėdžiu traukinio kupė,

Mirties lazdelė rankoj kvepia apelsinais

O tie takai kur išminti, apaugo pėdsakai žole

Ten prie seno mūsų suolo, kur meilė kažkada gyveno

Beliko tuščias, apvilktas viltim ir norais

Svajonėmis mažos mergaitės

Akmuo.. kuris jai visada primins

Kaip greit nutrūko meilės smuiko stygos.