Nuklydusi nuo būrio, nuo visų
Ieškojo saulės ji virš debesų.
Toli paliko miškas ir laukai,
Bet vis plasnojo, kilo dar ilgai.
Jau mėlynas dangus visai arti,
O žemės nė iš tolo nematyt.
Viliojo, kvietė saulės spinduliai...
Ji užgiedojo, atsidususi giliai.
Giesmė aidėjo skaudžiai taip, deja,
Tylėjo debesys žemai po ja.
Bet šaukė žemės ilgesys namo,
Sparnus suglaudusi ji krito kaip akmuo.
Apglėbus pievą mirė paukštė ten
Prie Nemuno žaliam žaliam krante.
O kur nukrito - žydi aguona,
Tokia raudona ir tokia viena.