Neišvengiama realybė

Sapną sapnavau, kad numiriau.
Mačiau ir karstą stovint...
Priėjau arčiau, pasilenkiau,
O gi tikrai – mano lavonas.

Truputi keista pasidarė
- Kodėl bažnyčioj?
Lyg tai sakiau visą gyvenymą,
Kad po mirties norėčiau pelenais pavirsti.

Kad nelaidotų, susmirdusiam kape...
O prieš vėją išbarstytu,
Tam kad nei viena gyva dvasia,
Mano ramybės netrigdytų...

Staiga apsidairiau, aplink taip tuščia...
Ausyse tyla skausmingai spengė...
Ir susivokiau, tą pat sekundę.
Kad net nėra kam mano karsto nešti...