Neminėk Viešpaties vardo be reikalo (juodraštis)

Išeisi į aukštybes per amžius švytėti,
Neliausi be laiko slinkties keliauti erdve
Lyg be apsiausto slinkti virš pievų rūku,
Miglota vėsa apklostančiu ežero pakrašty
Prisiglaudusias trūnančias valtis be irklų.
Atsistosi veidu į rytus, kur saulė brėžia
Spindulio kryžių kas rytą į žemės gelmes,
Keldama nubudimą želmens ar gėlės žiedą
Skleisdama nurausvintą spalvų svaiguliu.
Nuraibėja diena į jaukią popietės tylumą.

Neminėk Viešpaties vardo be reikalo...

Nueini aprimęs į kuplų liepų pavėsį
Atokvėpio po pietų sustingusiam kūnui
Ir sielai, glūdinčiai nesibaigimų verpetuos...
Vėl kilsi į amžiną kovą su savim ir diena,
Mintyje nepatenkintas tuo, kas dar neįvyko,
Kas turėtų įgauti būtį ar skubėjimo prasmę.
Dar erčios dangaus nepilnos šviesos ir skliautai
Nenušvito kasdienių darbų pilnatvės palaima.
Dar virkauja vėjas rugių nenupjautų brandoj
Lyg akį primerkęs dejuotų dėl derliaus senolis.

Neminėk Viešpaties vardo be reikalo
Ir tau visada visur nuolatos pasiseks...
Tik neminėk Viešpaties vardo be reikalo...

2009