Kai liūdna

Kai ašaroj skausmo suvirpa pasaulis,
Atgniaužiu aš lobį, ilgai slėptą saujoj –
Žinau, jūs pamatę, sakysite: „tuščia! „
Bet kiek daug dalykų nematomų bus čia:

Vaikystės spalvingų svajų kamuolys
Ir meilės pirmosios svaigus ilgesys,
Šunelis, kadaise parneštas iš kiemo,
Ir šnabždančios naktys tam guoly ant šieno -

Paguosto žmogaus besišypsančios akys,
Ant žiedo rasoto nutūpus plaštakė –
Tas žodžių gerumo brangus vėrinys...
Jaučiu, pamažu atitirpsta širdis –

Ir dangų – spalvotą – ne baltą, ne juodą –
Į lūpas pasauliui atgal atiduoda.