Kaip greit išduoda tie,
kuriems tu kažkada
pavėsy galvą
glostei
Kaip greit pasimeta aidų
nežinomybėj
žodžiai
Kaip greit parduoda tai, ką
kažkada davei
Ir dulkėmis apsninga kažkada
nuoširdūs šnabšdesiai
Ir prisipažinimo krištolas
sudūžta į per pilką
sielą.
O stovi tu, ir širdį baisiai
gniaužia
Kaip gniaužia vaikui, be
kaltės baustam
Ir tas siaubingos neteisybės
jausmas
Vėl apima - už ką muši, kodėl?
Slenkies kampan
Ar aš tikrai pritaikyta šitam
pasauliui?
Kur šitaip paprasta - pamiršt,
išduot
Kur melstis įprasta prie egoizmo
aukuro
Kur šitaip priprasta net sau
pačiam meluot
Kada išmoksiu aš žaidimo šito
įmantrių taisyklių?
Dėlioti domino. Šypsotis. Suokt.
Ir virvę ruošt.
Kuria pakarsiu iš mados išėjusias
vertybes
Kabės ten meilė ir draugystė, supratimas.
Kabės ir Mugę puoš.
Ar likti išsigimėle cirke?
Arenoj sėdi tik protingi, apsisaugoję,
modernūs
Ir akys šaltos jautrią širdį šauks
kliše
Ir Judo sidabriniai saujose žibės
prabangiai
Per pertrauką matuosis kaukes
Ir kalbės žodžius, kurių nėra.
Renkuosi aš.
Nes dar prisimenu Aukščiausio suteiktą man
valią.
Ir širdžiai garsiai
ir be garso šaukiant
Einu matuotis klouno kaukę.