Atgal negalima

Kaip vėl sunku tikėti ryto vėjo gaivumu, po to, kai saulė švietus ėmė ir užgęso
Kai dovanotas ir vaikų vardais užvardintas žvaigždžių sidabro puokštes
Rytais į savo plaukus rasdavau įpintas ir surištas saulės spinduliais
O šiandien atsikėlusi jų nerandu, nes jų nėra... Tiesiog va taip – nėra...

Net ir vaivorykštės pakibusios virš miško nebeliko... Ir ne vienos, kelių.
Tik lietūs tebeprausia blėstantį jų taką mano sapnuose
Ir tuščios mintys, kurių net aidas dingo – skamba, bet neaidi,
Prisiminimai juk neaidi, jie turi vietą širdyje – na taip, ji dar yra...

O neišgerto vyno taurė, ant taip ir nesukalto stalo liks stovėti
Nei tau, nei man – kažkam kitam, tikriausiai tam, kas ją išgert norės.
Grubaus vėjuoto delno tėkštelėtas lietaus lašas...
Jis apkabina švelniai žvakės liepsną – ji nebedegins, jis ją užpūs, jai tai padės...
... išlikti... Ir degti tam, kuris sušilt prie jos norės...

17. 01. 2009