Kava

Prisėski šalia... Na, prisėsk, paklausyk –
Manosiom akim tu save pamatyk.
Nors siaučia aplinkui audra sumaišties,
Mane tavo meilė ramybe užlies –

Nors tu tik kavos mudviem virt ketini,
Jau rimt ima bangos toj jūroj – širdy...
Kaip gera matyti kasdien šitą vaizdą:
Raudona akim arbatinis užkaista,

Šaukštelis į kavą – kaip pusnį – panyra
Ir cukraus kruopelė – kaip visad – nubyra...
Kaip myliu tą vakaro švelnų gerumą,
Tą tavo ne svaigų – tik šiltą – artumą,

Patinka, kad viskas kaip filme kartojas...
Bet tu nusišypsai ir greit atsistoji.
– Čia meilė? – paklausi, – nesuk sau galvos!
Verčiau imk, išgerki puodelį kavos.