Tu išeini...

Kai Tu išeisi – aš liūdėsiu, bet vis taip pat tie lapai kris.
Kai Tu išeisi – aš kalbėsiu, dėl ko tas jausmas nebegrįš.
Ruduo vėl ruošia savo puotą, nebepalikdamas jėgų.
Ir, rodos, vėl viskas spalvota… Tu išeini, bet aš lieku...

Jau nebelauks Tavęs pasaulis, kuriam kovojom mes kartu.
Į Tavo rytą belsis saulė pamiršdama, kad Tau baisu.
Pašėlęs vėjas man pasakė, kad aš be reikalo liūdžiu.
Tu išeini šią tamsią naktį – aš nematau šviesių spalvų...

Aš myliu rudenį saulėtą, bet krenta lapai, man skaudu.
Ir kartais, rodos, nebelieka nei noro būti, nei minčių.
Bet rytas ruošia naują dieną – aušra vėl turi patekėt.
Už durų lietūs plauna sielą ir laikas vėl tolyn judėt.

Aš pasiilgau gryno oro, taip noriu langus čia atvert.
Nebus Tavęs... o aš kas dieną kovosiu, kad neprasigert.
Bet aš tikiu, kad viskas baigsis ir aš galėsiu pasitraukt.
Nors nežinau, kiek čia paliksiu, mane išmokei nebeverkt.

Ruduo man ligą konstatuoja, bet čia terapija praves.
Kažkas čia lyg tai dar kovoja, bet greitai sieloje užges.
Ir besikeičiančiam pasauly aš pamačiau tiek daug veidų.
Bet Tavo akys man pasakė, kad mes kovosim čia kartu.

Ir tegul mes čia pralaimėjom, bet kartais buvo ir smagu.
Aš jau seniai nebetikėjau, kad čia dar bus gyvų žmonių.
Pašėlęs vėjas man pasakė, kad aš be reikalo liūdžiu.
Į Tavo rytą belsis saulė, nors išeini Tu... aš lieku…


2008 10 01