Plastmasinis vaikas žiūri į saulę po kojom

Plastmasinis vaikas žiūri į saulę po kojom.
Jis nežino, kad po 10 metų taps Hamletu,
Nužudys Ofeliją ir šypsodamasis savo lėliška šypsena ištars:
Atsiprašau, Dieve Tėve, Sūnau, Šventoji Dvasia.

Jam bus atleista, jis atgims laukine rugiagėle, kuri prašys Maironio atleidimo
Ir bus Kaino paaukotas tam pačiam Dievui.

Įžeistas jis kreipsis į idiotus kaukus.
Visą gyvenimą audę baltas drobules,
Nematę lietumi varvančio dangaus, jie
Įaus mėlį į savo akių baltumą.

Rankšluosčiais ir marškiniais jis atguls į kraičio skrynią.
Nuo raganos meilės neapsaugotas niekas.

Dūmų debesiu gims iš klykiančio medžio,
Tyliu ir jaukiu ugnies spragsėjimu užpildys
Kūdikio miegą
Ir rytą sudės jo lūpas šypsenai.

Pražydus aguonoms ir rugiagėlėms,
Jis išeis,
Kankinamas sužeisto  sparno kvapo,
Nutūps pailsėti varpinėje.

Dulkių ir plunksnų aureolė apgaubs palinkusią vargonininko nugarą
Ir jo žvilgsnis susirinkusiųjų minioje
Ieškos tos, nuo kurios andai pabėgo,
Prakeikė ir kuriai pažadėjo grįžti.