Pagalvė

Ir aš supratau ką Tomas turėjo omenyje. Jis man to garsiai nesakė. Jis nesakė. kad aš... Aš myliu Tomą. Jis man to niekad nėra pasakęs. Kad myli mane. Aš mintyse tūkstantį kartų, gulėdamas vienas ir prisiglaudęs pagalvę, kartoju „aš myliu Tomą“. Bet tas jo noras viską turėti. Visą valdžią, visą galią. Jis yra patinas ir nori, kad aš taip pat būčiau patinas, bet aš esu patelė. Jis nori, kad aš nesigėdyčiau mieste paimti jo už rankos, pabučiuoti į žandą ar šypsodamasis žiūrėti jam į akis. Negaliu aš to. Bet jei būčiau Dievas, sutverčiau visą pasaulį iš naujo, pasodinčiau kitas gėles, sutverčiau dangaus upes, pastatyčiau mėlyną žemę ir rudą dangų. Ir tada sutverčiau Tomą ir pasisodinčiau šalia savęs. Užsiūčiau jam burną. Galvoje įtaisyčiau skylę ir uždengčiau ją elastinga plėvele, kad girdečiau jo minčių vibravimą. Aš mylėčiau ir jam būtų įsakyta mane mylėti. Kodėl žmogus ne Dievas? Kodėl Dievas ne žmogus? Aš galiu apversti pasaulį. Galiu nueiti pas Tomą. Ir kai jis pravers duris. Aš jam pažiūrėsiu į akis. Ir kai jis įsileis mane. Aš pasakysiu, kad jį myliu. Negarsiai. Mintyse. Bet jis žiūrės į mano akis ir viską supras.