Butaforija

budrumas slepiasi –
kojos į bėgančius vandenis
jie slysta per pasaulio dulkes
nuplaudami laiką paskui save
stebėjau tą rūgštumą, kai įtekėdavo,
po visko – surinkdavau liekanas delnais,
cinku virsdavo – parduodavau.
tik laikrodžiai, besilydantys,
išmušdavo nemigas,
jie skausmą iš naujo atras
sudejuodami, nežinai, kaip būna,
kad geležiui mirštant
visos bitės suskrenda,
girdi sparnelius šnarant..?
jie brandina aklas sėklas
kas kartą išsivaduodami
stebėjau tą išsinėrimą – 
tai lietus akustinis,
nemylimas mano, nepajusi, kad mirštu –
negirdžiu jau, kaip beldžias paklydėlis,
vėl nemiga nuvingiuoja
ir pasineria nuovargin –
jie tariasi tarpusavy