Apie karališkas kamanas

ateini seniai numiręs,
su galva, aptraukta rūku,
su puokšte baltų alyvų
ir pilnom akim degtukų

ateini ir vis juokiesi,
kamanas dar užsidedi,
Kažkas bėga, tu Kažką vejiesi,
uždusęs pulsą tikrini
-
ir taip kasnakt.
kiekvieną naktį ateini,
kiekvieną naktį kamanom kvepia-

kamanom
kanapėm
kamanom

ir tyli sienų mūrai,
tarytum dykumoj,
kai nieko nebeturi,
kai niekas nebeloja

kai kvepia juodas šienas
ir dvokia tos alyvos,
kai tu seniai numiręs,
tačiau šauki, kad gyvas

kai tu nemoki vogti,
bet balsą atimi, klyksmą,
kai veidą atakuoja
didžiulės tavo viksvos
-
užsimerki,
bet vėl įšoka
ir sukasi ratu,
spiralėm,
kai ausin prigludęs šniokšti:

ir aš,
ir tu.
abu mes
skausmo karaliai.