Nekaltas

Zuzana kraustėsi iš proto. Lakstė pirmyn atgal po kambarius. Nežinojo kur dėtis ir ką daryti. Po to, kai Aurimas su ja šitaip, ji nežinojo, nežinojo ką daryti, ką galvoti. Atrodė viskas perniek. Ji buvo savimi patenkinta, jos širdis džiaugėsi, ji jautėsi gyva. O iš kitos pusės tas gyvenimas buvo kažkoks neteisingas...

Ji ėjo per perėją. Ir ją patrenkė.
Kažkas sukliko. Gal ji?
Išvežė į ligoninę.

Operavo. Su galva kažkas negerai.

Ji pasveiko.

Aurimas kartojo: aš nusižudysiu. Tai dėl manęs. Jis buvo teisus. Jam nereikėjo prisipažinti...

Dabar ji savo namuose. Kankinasi iš nuobodulio. Galvoja apie gyvenimą, kuris sugriuvo.
Apie visa ko laikymą savo rankose. Apie tai, kad tai ko ji visada siekė, troško – pasiekė. O tada susinaikino.
Aurimas nekaltas.