***

Kaip šaltos žvaigždės taip ir saulė
Kiekvieną dieną kelią mums nušviečia.
Kaip mamos rankos, taip padūkę vėjai
Mums žvarbančius veidus paliečia.
Kaip klaikios vėtros, siaubūnai uraganai
Niokoja viską ir griauna, kas papuola.
Kaip skėrys į langa, taip žmogus į žmogų
Atsimuša tarsi į kietą uolą.
Kaip dykumoj ištroškę, kaip vilkai išalkę
Ieško per dienų dienas vilties,
Taip paklydę sieloj, taip praradę laimę,
Tarsi gėrio laukia nenaudėlės mirties.
Ir kaip benamiai žmonės šiukšlynus rausia kirviais,
Taip žmonės-žvėrys drasko vienas kito širdis...