Metai-paukščiai

Rudeniškas nerimas aplankė...
Pavargai, motule, pavargai.
Vakaro saulelė šviečia blankiai,
Pieva rūbą perdažė pilkai.

Tau galvoj lyg skruzdės mintys zuja:
Su melsva gėlėta skarele
Ne tave jaunystė - tu ją
Draugiškai vedžiojiesi šalia.

Nėr skarelės... Kaip ir tos jaunystės...
Metai barstė tau ne vien vargus.
Tuščias, mama, jau tavasis lizdas,
Ne savuos namuos tu, pas vaikus.

Mums esi lyg obelis kerota
Iš gimtinės sodo, dar žalia.
Drėksta akys... Ko tu, mama, ko tu?
Tai tik paukščiai sutūpė šalia.