Savižudis- estetas, arba Nemokamos elektros ilgesys

…juodame, žvaigždžių nuorūkomis pradurtame, danguje plasnoja girti lėktuvai.

Lyg lašai, šliūkštelėti iš dievų taurės, nuo dangaus staltiesės, ant šventinių šiukšlių nusėtos žemės,  teka balti boingai.

Šiaurės pusėje  matyti pilkšvos šliūžės- riebalinių debesų dėmės, kur ne kur nuspalvintos žalių lazerinių salotų.

Ties horizontu susikūprinę slenka tamsūs namų trafaretai, pašvaistės paryškintos  “Kultūros pamėklės”- dievų sugėrovai, priversti amžinai lėbaut; benamiai namai, įskilusiomis ir vis skylančiomis sienomis.

Pro šalį, vaiduokliams abejingi, per pusnis kepurnėjasi kosmopolitai miestiečiai, kartais netikėtai sustodami: žiū! - netikėtai vėl švystelėjo koks atsilikėlis isteriškas fejerverkas (pagal krikščioniškų misterijų madą) …ar, Oi! - pūslėje (kur dar gyvi pagoniški  nusitašymo papročiai) perkūnas trinktelėjo.

Apmyžtos pusnys netrunka virsti gelsva pemza- rodos, senamiestyje išsiveržė siera besispjaudantis ugnikalnis, išdabindamas apsnigtas gatves tautiniu napalmu.

Žodžiu, susumavus visą regimą vaizdą,  galima prieiti gana proziškos išvados- tiek danguje, tiek ir žemėje pastarąsias valandas vyko naujametis balius: daug šnabės, daug mergų, dar daugiau fejerverkų ir, žinoma, dvokiančio šlapalo.

Nors ir gaudžiantis skrandis užgožė man šį vidurnaktį angeliškai giedojusių saliutų chorą, bet....


... bet,.... mane, kažkodėl, ima ir ištinka estetinė ekstazė!!!


Suprantama, pagalvosite,  jei dar būčiau išvydęs pusnyje šokančią pusnuogę ir girtą merginą (dramblio kaulo kūnas, raudoni apatiniai, baltas sniegas, juodas dangus- kotą verčianti socrealistinė klasika, ar ne!), bet... myžalai, pilkos sniego kaugės,  tarsi iš munko drobių pabėgę praeiviai, ore tvyrantis šleikštus prarūgusio šampano ir pigių kvepalų kvapas, o kur dar šaižiai spiegiantys taxi signalai?!...

Na taip, sunku suprasti, bet juk aš- estetas!

Žinoma, nesunku laikytis sokratiško saiko, kai esi kurčnebylys daltonikas (kokie esti masė tautiečių), ir kai tavęs nekamuoja spalvinės ir garsinės nimfos, už kiekvieno kampo atkišančios tai subtilų renesansiškai nugludintą keliuką, tai  kyštelinčios prie lūpų rausvą barokišką krūtį ar stumte įstumiančios tave į orgazminiais vitražais dekoruotą pizdutę...

Ai, ką čia aš sau vaizduojuos, mulkindamas Jus lyg nekaltas mergeles! - esu paprasčiausias vargšas, todėl maistu tenka paversti visa, ką pajėgiu išvysti. Kitaip numirčiau badu.

Na, bet jei jau taip, tai kodėl sau neleidus pasmaguriausti gyvenimo delikatesais- todėl prieš metus tapau nuodėmingu estetu: pigios prostitutės, klasikinių parkų klasiškai apkarpytuose krūmeliuose, nukainoto kefyro gėrimo ritualai grakščių bažnyčių prienavėse, gurgiančio pilvo ir troleibuse plevenačio Šopeno kontrapunkto grožis, amžinai tamsaus kambario juodų sienų abstrakcijų kontempliavimas,  ir dar begalės kitų nemokamo grožio ritualų. Pabandykit! Neatsitiktinai juk tapome kultūros sostine!


Būtent, nuodėmės ir estetika ir privertė mane šiandien- gruodžio trisdešimt pirmosios naktį- atsistoti ant Žaliojo tilto atbrailos.


Ir jau tikrai Jūs netveriate savo kailyje, kaip norite sužinoti kokios tos nuodėmės, ar ne?!

Elementaru- skola už elektrą (8025 lt., 78 centai) ir... na, dar pora asmeninių, intymių, taip sakant,... hm...

Na, o kokios estetinės priežastys, paklausite? Žinau, tai nė kiek Jūsų nedomina, bet vis vien pasakysiu- žalia tilto turėklų spalva.

Žalia tilto turėklų spalva.

Tas Beprotiškas Stačiai Svaiginantis Grožis, traukęs mane nuo pat vaikystės, praleistos dar sovietinio kaimo Edene.

Ir čia dar, kaip tyčia kasdien regimi, tie žali tilto turėklų tonai, iliuminacijų įtaisytų po tiltu dėka, atsispindintys upėje: mirguliuoja, tįsta, plaukia, raivosi, maivosi, glėbesčiuojasi, laiminami bronzinių Gausos ir Taikos pusdievių, išdidžiai dunksinčių abiejuose tilto galuose.

Sekundė, ir prakeiktos nostalgijos ištreniruota vaizduotė pradeda nešti mane asociacijų laukais ir kloniais: čia tilto atspindžiai virsta žalsvais padange plaukiančiais debesėliais, čia siūbuojančiomis kolūkių pievomis, čia ošiančiais pušynėliais, iš kurių netrukus išbėga pulkas krykštaujančių kaimo mergelių. Jos bėga manęs link, apkaišo  vešlias garbanas pienių žiedais, ir vienai jų, pačiai gražiausiai, prisispaudus man prie krūtinės (taip stipriai- net oro pritrūksta!) pajuntu kaip pradeda kaisti kirkšnys, kraujas muša galvon, „Tarsi meilės banga nuvilnija per kūną/ Ir jaunystė atgimsta sykiu“- proletariškai tariant. Tai karščio, tai šalčio tos bangos, nesupaisysi. Tiesiog gera. Tiesiog- paskęstu meilėje...!

Štai ir lūpos: užsimerkiu ir... ir... ir... imu užuosti su jokia poezija nebesuderinamą, iš gražuolės burnos einantį pagirių tvaiką-  degtinės, raugintų kopūstų, pigių kvepalų ir valdiškų plombų kvapą.


„Jesli dajot- to vazmi, jesli bjot- to bigi! ”- krizena smirdinti burna man tiesiai ausin. Atsitraukiu- o gi Petras (ne pirmasis, o tas pirmojo komunisto mokinys)! Trina rankas, mirksi akutėmis, krizena dvokiančia burna, ir stenėdamas praveria milžiniškus vartus. Rankom vėl tik trina, spiegia kone susirietęs ir linksi įėjimo link- eik brol, kur dingsi, eik! Ir pavymui vėl tas „dajot vazmi bjot bigi“. Kchi Kchi chi.

Patenku į bekraštį sodą, kuriame kabo, raudono dangaus fone, paprastos Iljičiaus lemputės- milijonai ryškiai spindinčių lempučių!

Už keleto metrų išvystu kostiumuotą plikšį, stovintį ant sulankstomų kopėčių ir sukantį ore lemputę. Prieinu arčiau.. o gi čia patsai... -Vladimiras Iljičius Leninas!!!

Didysis proletarų vadas pasilenkia manęs link ir gašliai papūtęs lūpas, linguodamas klubais, viliokiškai kišą ranką į vidinę švarko kišenę, ištraukdamas iš jos švytinčią, naują, dailią elektros lemputę.

„Drauge Vladimirai Iljičiau, bet kas man iš jos, jei aš už elektrą iki amžinybės esu skolingas?!! “- kone erotiškai sujaudintas išlemenu, laikydamas prieš save iškeltą šimtavatį švyturėlį.

„Niekis, Žmogau, pas mus elektra nemokama“- šyptelėjęs, pro ūsą tarsteli draugas Vladimiras Iljičius.

Suklumpu vidury dirbtinės žolės pievos. Rankoje aukštai iškėlęs tebelaikau savaime švytinčią lemputę. Šalia, lyg varjetė kokiam, išdygsta senas geras „Minsk“ radijas- užgroja septinto dešimtmečio melodiją.

Viešpatie, už ką man tokia laimė?! Klūpiu ir verkiu tyromis dėkingumo ašaromis.

Staiga iš oro susiformuoja nuaugęs, stotingas, atšiaurokų bruožų tipas, pasitempęs, su išeiginiu kostiumu. Veidas- kaip pitbulio, bet mandagus, neloja, tik kad tie milžiniški ūsai ir vešlūs antakiai atgrasumo suteikia.. šiaip lyg ir nieko, samprotauju, lyg ir nerimo apimtas...

„Aaa!!! “- gaunu  pakaušin netikėtą smūgį lazda.

Aplinkiniai vaizdai susilieja į vieną siurealistinį paveikslą- iš radijo, išaugusio sulig kalnu, tįsta milžiniškas juodas laidas, kaip koks naftą ar dujas pumpuojantis vamzdis. Radijas kurtina Dimos Bilano dainą „Believe“. Šio milžino šešėlyje pasidaro neįtikėtinai šalta.

„Plati, daragoj drug, plati! „- sudunda (nors, gan artikuliuotai!) su dzenbudisto ramybe veide minėtasis veikėjas.

„Ja, jes, da, veriu, believe, ja believe, placiu, ocyn placiu, bbbb..! ”-visaip mėginu suktis iš padėties.                                                           

Trinkt! Dunkt! Bac! - ir štai po keleto smūgių, akimirksniu įkandęs pitbulio politiką, pasileidžiu bėgti.

Pavymui girdžiu linksmą Petro greitakalbę- „Jesli bjot-to bigi! Jesli bjot- to bigi!!! Bigi bigi bigi  bigi bi gi kchi kchi chi chi!!! ”


                                          *


Taip ir bėgu vejamas, su iškelta lempute. Bėgu ir šviečiu. Ranką galantiškai iškėlęs, ritmingai, intonuodamas atodūsius. Kaip koks.... estetas.