Tik miegok.

Mažytė jos
rankutė
gulėjo po sniegu
kai tyliai
krito šukės
nuo eglių
apsnigtų.
Kažkur skambėjo
aidas
metalo aštrumu
ir blėso
jos gyvybė
tą naktį
pamažu.
Ištirps laukuose
oras
kai liepsnos
kels
sparnus,
ištips kartu
pirščiukai,
paslėpti po
ledu.
Kai vėl sukaustys
speigas,
atslinks žiemos
kaitra,
Kumbhakarna
paims už rankos
ir išsives drauge.