Savam kely sparnų aš nerandu

Ieškot tamsoj savęs jau pavargau,
Kada Dėvuli, vai kada?
Išvysiu angelą plasdenantį šalia,
Boluojančią mėnulio pilnatį nakčia?

Jau pavargau aš būti tuštumoj,
Nerast savęs, nerast Tavęs,
Nebegaliu šioj Žemės vienumoj,
Be meilės, be kančios ir be aistros...

Jaunystė, žavinti ir pakerėta,
Turėtų nešt mane kaip ant sparnų,
Galbūt įvertinta ir pakylėta,
Ji nebegirdi jau kitų kalbų.

O gal einu ne tuo keliu?!

Oj ne, brangioji, tau uždrausta,
Galva vaitoja nuo tokių kalbų,
Tiktai širdim pajausi,
Kur Tu eini, kokiu keliu...


2009. 01. 11