***

Netylėk! Netylėk, kaip tą vakarą, kai išejai.
Lijo lietus, krito ašaros, kurių nematei...
Buvo sunku, juk meilė taip greitai nežūsta.
Buvo skaudu, juk net medžiai taip greitai nelūžta.
Bet tu išėjai, išėjai toks tylus kaip naktis,
Net pažvelgti tada negalėjai į mano pilnas ašarų akis.
Paliko žvakės dar nespėjusios sudegti,
Nuvyto nepražydę gėlės pakely.
Sunku be galo mylimą prarasti,
Telieka tik tai ledas sudužusioj širdy...
Atidaviau tau visą savo meilę,
Ir visa kita, ką labiausiai barnginau,
O tu tesugebėjai tik tylėti,
Atsakymo prašyti nedrįsau...
Žinau, manęs tu niekad nemylėjai,
Buvau tik žaislas tarp daugelio kitų,
Tačiau kažką nepaprasto savy tureėai,
O ką, lig šiol suprasti negaliu.
Turbūt aš taip ir nesuprasiu,
Kodėl tada tu išėjai.
Žinau tik tai, kad tave myliu, myliu labai labai karštai.
Aš taip ir nesuprasiu, kodėl tą naktį palikai
Toks susimąstes ir ramus,
Tik tai žinau, kas buvo, to jau nebebus...