Nemirk, bra, būūūk!

16.
                      - Va kokia erdvė! - kelis kartus Pranui sakiau tą patį per tą patį nepaisydamas, kad pats jos atidžiau neapžvalgęs. O žirgas irgi: - yhahaha! - pratisai sužvengė lyg atsimindamas. Priėjau, pašukavau pirštais jo nukritusius karčius, patapšnojau per sprandą: - Gražus tu, Igaga. Nuostabus!
      - Yhahaha! - vėl sužvengė, ilgesio rasa apkrėsdamas mano akis. Pranas jo nedraudė. Sėdėjo įprastoje vežėjo vietoje ir net neatrodė, kad jam čia įdomu.
      - Lipk! Ačiū, kad neaplenkei.
      - Kur nelaukia, stengiuosi nebūti.
      - Išdidus. Ką gi! Būna, kad ir to žmogui prireikia. O kad žinojau, jog dar kartą susitiksime, tai irgi ne nuo lubų perskaitydamas. Kas žino, gal ir dabar mudu stebi būtybė, padėjusi susitikti. Ją vadinu Balsu. Nė karto nemačiau, tik pasitaiko, kai girdžiu.
    - Būna, būna, kuomet girdi save, o manai, kad kužda ar kalba dangus. Tiek to, palikime ją ramybėje. Bet palauk! - nelauktai atsiminė: - Regis, kalbi apie tą, kas ir mane aplanko. Prašė, kad atvažiuodamas būtinai pasiimčiau dienoraštį ir kitokią smulkmę. Ė,  - ir pasikuisęs pakojyje iš ten ištraukė nemenkai aptrintą, apdaužytą  juodos spalvos nedidelį, bet gan sunkoką lagaminą: - O dėl dienoraščio… Tu tikrai nori jį pavartyti? Nežinau, ką ten įdomaus sau galėtumei surasti.
    - O čia kas? - kilstelėjau juodą lagaminą.
    - Palieku tau amžinam naudojimui. Smulkmė, bet kai sudėjau į lagaminą, pasirodė, kad sveria.
    Lagaminas rūpėjo mažiausiai. Nesuvokiau apie kokį dienoraštį prakalbo Pranas. Todėl delsiau, tempdamas laiką ir norėdamas suprasti, bet toks darbas greitų rezultatų beveik nedavė.
    - Dienoraštis lagamine?
    - Nežinau, kam tau jo prireikė. Sakiau Balsui, kad vienas nuo kito nieko neslėpėme. Kiek žinojau ar mačiau, tiek ir tu.
    - Neslėpėme, Pranai. Tikrai ne, bet…
    - Linkėjimus siunčia Irena, - skubėjo atsiminęs pasakyti.
    - Sėliukaitė?
    - Šį kartą ji.
    - Stop, Pranai! Stop, mielasis! Regis, pradedu atsiminti. Kaip išvažiavome į pirmą kelionę, ji, Irena, buvo nuostabi. Ypatingai tuomet, kai linkėjimus žėrė, - skubėjau kalbėti, vis įterpdamas “stop! ”, kad niekieno nesutrukdytas į smegenis įplūstų dar vienas pluoštelis atsiminimų: - Stop! Aš ją girdžiu. Betgi lipk iš karietos.  Kaip svetimi. Nepažįstami. Kaip čia taip? Atvažiavai ir atrodo, jog net nenorėtum, kad kojos apšiltų.
    - Kad svetimi - gal ne, bet ir ne savi. Ė, nepyk! Gaila man tavęs. Ar reikėjo tau šitos ateities? O jeigu visiškai atvirai, dabar jau nenorėčiau su tavimi į karietą sėsit ir išvažiuoti, kaip tuomet, - lipdamas nuo pasostės kalbėjo Pranas: - Lig šiol nebūtume žinoję, kad esi Tu ir esu AŠ. Buvome it meškos ausyje viename asmeny – ar reikėjo dvigubintis? Trejybės daugiau, o ji iki šiolei išlikusi vienybėje. Net gailiuosi, kad sutikau atvažiuoti, pasimatyti.
    - Baik! 
     
    Net nepastebėjome, kai Pasostės erdvė sugrįžo į pradinę padėtį ir nebuvo jos daug. Vėl kasdienis, nedidelis būstas, kur mano akims viskas įprasta. Užkliudęs akimis ant stalo pamestą seną savaitraštį, pakeliau jį  ir, paduodamas Pranui:
    - Rašo apie tave.
    - Jau Tomo erdvėje sakei. „Negi apie tave galėtų rašyti! “- taip, regis, atsakiau. - Atgal mestelėjo seną senos karietos „Dženės“ laikų laikraštį: - Tebūna, kur padėtas, - pasakė ir valandžiukei įsitempė, sustingo, greitomis akimis apžvelgdamas Pasostės erdvę. - Girdėjau, rašei ar rašai atsiminimus? Koks nedėkingas darbas! Išgirdęs net nepatikėjau. Mano gyvenimas – tau atsiminimai. Sunku įsivaizduoti. Dainuok, Tamošiau...
    - Dainuok, bet Tamošius tyli. Taip, deja, yra. Tačiau stengiuosi, kad tie atsiminimai neapmeluotų tavo gyvenimo.
    - Net taip? 
    - Kitiems gal taip nebūna, bet man ne taip, kaip kitiems.
    - Kalbi apie ligą? Amneziją?
   
    Nuslūgus erdvei į nedidelį būstą Pranas pasijuto šilčiau. Apžvelgė sienas su šventųjų paveikslas, paėmęs iš kampo apčiupinėjo lazdą, pabarškino pirštais į langą. O suradęs knygą – segtuvą ėmė į rankas ir sukluso, pusbalsiu perskaitydamas  jos pavadinimą.
    - Sakai, „Teisybės visi bijosi“? Hmmm, - pamykė: - Kodėl jos turėčiau bijoti?                         
    Tuo laiku, matyt, Prano pirštams užkliudžius piešiniu užšifruota „ Skaityk“, man balsu prabilo pati knyga. Bendravardis neiškart suprato, kas atsitiko. Žiūrėjo į mane, į mano burną, bet ji užsičiaupusi, rami, uždengta lūpomis. Nesakau, kad ypatingai nustebo. Žmogaus balso įrašai nenaujina. Taip ir pamanė: įrašas! Todėl svarbiau buvo išgirsti  tekstą. Aš irgi tik po kelinto sakinio supratau, kad skaitomas tekstas, kur pabandyta užrašyti savijautą po pirmą kartą TADA mane aplankiusio Balso. Taigi:
                                         
      „ NEŽINAU, KAIP NUTILUS Balsui ilgai tęsėsi tos man atmintinos nakties tyla. Ji nebuvo “mirtina“, kadangi po ją daužėsi, trankėsi nebegalinti krūtinėje sutilpti širdis. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Tuo laiku Lietuvoje rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, apsikarstę vaisiais ir bendrai - tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj:
           
                  Mirsiu, bra, nebūsiu.
                  Mirsiu, bra, nebūsiu.
   
    Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins:

                Nemirk, bra, būūūk,
                Nemirk, bra, būūūk.
   
    Bet antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas pastukseno snapu į skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo į vis labiau baltuojančią aušrą Santariškių ligoninės pusėn. Iš rytų į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo, nyko ir buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna.
    Suklusau panūdęs vėl išgirsti Balsą, kuris, atrodo, nenorėjo žinoti nei mano vardo, nei pavardės. Balsas tylėjo, o kambario kampas šviesėjo, bet išbrėkštančio ryto šviesoj Balsą atsiminiau nuolat kartojantį: kas buvo - buvo, Radijo karieta, seni, sugriuvo...  Šalia nieko, tik ji, senstančio žmogaus senatvė, ir netvarkingai užgriozdintas stalas mažmožiais, kurie vis dėlto atrodė reikalingi. Gal iš tikrųjų jie didino viltį, jog, pasak Ovidijaus „Dievas arba prakilnesnė būtis“ vienąkart juos sudėlios taip, kad atsigautumei nuo pesimizmo ir nežinojimo. Ir man lyg pasivaideno, kad tarp tų netvarkingai sumestų mažmožių yra ir sudužusios karietos šipulių. Tokiame chaose viltis, kad sugebėsi pereiti iš slogios būsenos į kitą, geresnę, yra labai trokštama. O nutilęs Balsas kantriai  tylėjo, bet taip, kad aiškiai girdėjau jo kvėpavimą į sielą ir neabejojau, kad jis yra ir nebūti jo tiesiog negali.       
    O iš ten, kur nuskrido nuo palangės paburkavęs karvelis, iš Santariškių pusės sklido nejauno žmogaus džiaugsmas ir kūdikio laimingas spiegimas.
    - Kas gi čia per „dzyvų dzyvai“?

    Ir tik - purpt! - girdžiu atsiradusias A ir B.

A. Taigi juokias Vytautas Sirvydis. Ten visi medikai juokiasi, bet jis džiaugsmingiausiai.
B. O tas, kuris verksmu klykia, tai- estukas. Iš Estijos. Jo vardas Joosepas. Mažuliukas toks.  Džiaugiasi, kad nereikės mirti.
A. Medikai atliko jam dvi širdies operacijas. Šiandien išvažiuos į namus. Dieve, kai gražu! Sako, bijok žmogaus su peiliu. Kokia neteisybė!
B.  Joosepas  jau ir kvėpuoja, ir valgo mamos pieną.
A. Pradžioje pašalintas oartos susiaurėjimas, o po kelių dienų atstatė į vietą susikeitusias pagrindines širdies kraujagysles, - pasakojo ir džiaugėsi išdykėlės A ir B.
    Ir švito ne tik už lango; švito ir mano širdyje..

(Iš „Laikas atsiminti“)