Siaubo pasaka

Tą vakarą pagalvojau, kad atėjo laikas mažajai dukrelei perskaityti pasaką. Juk sutiksite - ne taip dažnai pamalonindavau savo vaiką vakarinėm pasakaitėm. Perskaitysiu - o ji galės tą pasaką sapnuoti, o pabudusi prisiminti, kaip sapnavo. Tai turėtų būti trumpa, bet įdomi pasakaitė, su laiminga ir pamokančia pabaiga.
„Apie tris paršelius, “ - pagalvojau, tačiau tučtuojau atsisakiau tos minties, nes į galvą atėjo pasaka apie karalaitę ant žirnio. „Ne, tikriausiai ji jau žino šią pasaką, ją gal jau skaitė darželio auklėtoja“. Jau žinau - tai turėtų būti pasaka apie indiškus kešju riešutus, kuriuos aš taip mėgau vaikystėje, tuos stebuklingus skanėstus - dangaus dovanas, kuriuos mamos slepia nuo vaikų, vaikai nuo tėvų, o tėvai vieni nuo kitų. Būtent šią pasaką paskaitysiu šįvakar dukrytei, nuplaudama sąžinės priekaištus, kad esu apsileidusi karjeristė, nesugebanti skirti savo vaikeliui dėmesio.
Štai su ta mintimi norėjau tiesti ranką ir paieškoti reikiamos knygelės, bet staiga mano ranka padidėjo dvigubai - ant pirštų atsirado ilgiausi nagai! Negi su tokiais nagais gali sugriebti nedidelę knygelę?
Nespėjus man nė šūktelėt iš nuostabos, plaštaka susitraukė. O kitą sekundę jos iš viso neliko. Tai bent!
O tada ėmiau loti. Lojau, lojau ir lojau, lojimas peraugdavo į staugimą, ir aš lojau, lojau ir lojau...