Ugnė (6)

Slinko dar tik trečia diena darbe, o jaučiausi, kaip po mėnesio katorgos. Visiškai nusilaksčiau ir dar tas triukšmas aplinkui... Vis dėlto stengiausi nedūsauti, nes darbas turėjo ir nemažai privalumų: susipažinau su skirtingais ir įdomiais žmonėmis, savo kolegomis, lavinau bendravimo įgūdžius su klientais, įgijau šiek tiek darbo patirties ir už visa tai man mokėjo pinigus.
    Po piet žmonių srautas padidėjo dvigubai: žmonės daugiausiai užsukdavo išgerti pakirsti svilinančio karščio, todėl teko plušėti visu smarkumu. Svarbiausia tai, kad nebuvo nuobodu ir aš turėjau veiklos. Viršininkas praeidamas vis šypsojosi ir linksėjo liepdamas man ir toliau taip puikiai dirbti. „Stengiuosi, stengiuosi“ – kartojau sau mintyse laukdama atokvėpio minutėlės. Jai išmušus net nespėjau padoriai ant kėdės, kai suskambo durų varpelis.
- Vėl naujas svečias. Kažin ar spėsiu šiandien nors trumpam ištiesti kojas? – murmėjau stodamasi.
Pakėlusi akis supratau, kad naujasis lankytojas nėra šiaip koks turistas: į mane žvelgė vienas iš Dano pakalikų.
- Sveika, gražuole. – tarstelėjo jis išsiviepdamas.
- Man taip pat malonu tave matyti. – kilstelėjau antakius ir sunėriau rankas ant krūtinės.
- Išeik trumpam į lauką, bosas norėjo tave matyti.
- Tai dabar jau bosas, ar ne? – nusišaipiau.
- Pasiskubink, tavęs laukia. Ir įpilk man alaus. – nuleido negirdomis.
- Niekur aš nesiskubinsiu. Nematai, kad dirbu? Beje, jei vairuoji, patarčiau negerti. – tariau specialiai siekdama ranka bokalo.
- Gerai jau, nepilk. – numykė ir piktai pridūrė. – Drožk pas bosą, negi reikės nutempti?
Nusirišau prijuostę ir tėškiau ją ant kėdės. Tada piktai dėbtelėjau į sėdintį tipą ir įšėjau lauk.
Vos man pravėrus duris, pamačiau prie ištaigingo juodo BMW stovintį Daną. Jis man mojo prieiti ir žavingai šypsojosi.
- Smagu tave matyti, Ugne. Sėsk, pašnekėsim. – Pasisveikino atidarydamas galines dureles.
- Net nesiruošiu! – griežtai nukirtau.
- Nebijok, aš noriu tik trumpai su tavimi pasišnekėti, niekur nevažiuosim, Erikas gi sėdi prie baro. – ramino mane žiūrėdamas į akis, tarsi taip būtų mane įtikinęs.
Savaime suprantama, nebuvau linkusi juo pasitikėti, bet kai pavadina mane baile labai supykstu, todėl nieko nesakiusi įlipau vidun.
- Tai kaip sekasi? – Paklausė užtrenkdamas paskui save dureles.
- Viskas kuo puikiausiai kaip matai. Šiuo metu kaip tik dirbau, o tu mane trugdai. – atsakiau su panieka veide.
- Kam taip žiauriai? Aš tik stengiuosi būti mandagus. – švelniai palietė ranka mano riešą.
- Tik nereikia tų subtilybių. Sakyk ko nori. – ryžtingai tariau ir pasislinkau tolyn.
- Norėjau paklausti kaip reikalai su Aleksu. Mačiau vakar pas jį einant.
- Tai tu dar mane ir seki? – likau be žado.
- Aš ne, bet yra kas seka. Negi manei, kad paliksiu tave be priežiūros? Dar nesu visai kvailas, tačiau ir neiškrypėlis, neskaičiuoju kiek kartų eini į tualetą ir ką vilki miegodama.
- Na žinai! To jau būtų per daug! – pakėliau balsą.
- Tai kaip ten dėl to vakarykščio vizito? – pakreipė temą savo naudai.
- Nesuprantu kodėl tau įdomu. Tiesiog norėjau pažiūrėti kaip jam sekasi ir paklausti kokiu būdu žada gauti pinigus, kuriuos yra tau skolingas.
- Ir? – skėstelėjo rankomis.
- Minčių yra, bet niekas dar neaišku, šiaip ar taip gali būti ramus, ką nors sugalvosim.
- Labai to tikiuosi, Ugne. Gali eit. – rūpestingu basu tarė ir tarsi atsiminęs po akimirkos pridūrė. - Beje, kaip matau judu jau susidraugavote, tik nepatariu mąstysi apie kąnors rimčiau, aišku?
- Va šito tai tu man negali uždrausti. - atkirtau užtrenkdamas duris.
Danas akimirksniu iššoko lauk ir sušuko man pavymui:
- Dar ir kaip galiu! Dar ir kaip!..